Metodologijos terminologija
Patyriminiame neidualizme dalis terminų vartojama konkrečia metodologine prasme. Kasdienėje kalboje tie patys žodžiai gali turėti platesnes ar skirtingas reikšmes, todėl svarbu matyti, ką jie žymi būtent šioje metodologijoje.
Sąvokos tarpusavyje susijusios. Vienos nusako žmogaus būties aspektus, kitos – sąmonės būsenas, suvokimo kaitą ir transformacijos procesus. Jų prasmė pilniausiai atsiskleidžia santykyje su visa metodologine sandara ir tiesiogine žmogaus patirtimi.
Terminologijoje pateikiamos ne visos metodologijoje vartojamos sąvokos. Į ją įtrauktos tos, kurios turi specifinę metodologinę reikšmę arba kurių tikslus supratimas būtinas visai sistemai suvokti. Bendrinės sąvokos, pvz. tokios kaip asmenybė ar gilioji atmintis, atskirai neapibrėžiamos, jei jų prasmė pakankamai aiškiai atsiskleidžia iš konteksto.
Toliau pateikiami apibrėžimai sudaro bendrą atskaitos sistemą, leidžiančią nuosekliai suprasti, kaip atskiri terminai siejasi tarpusavyje ir kaip jie vartojami visoje metodologijoje.
Patyriminis
Terminas „Patyriminis“ nusako būdą, kuriuo sukuriamos sąlygos tiesioginiam vientisumo patyrimui ir daugiamačiam suvokimui atsiverti.
Žmogus per būsenas, situacijas, vaizdinius, klausimus ir kitas metodologijos formas pats atranda, atpažįsta bei suvokia tai, ko negalima perduoti vien informacija. Teorija, reikšmių aiškinimas ir gatavi atsakymai gali padėti orientuotis, tačiau negali pakeisti tiesioginio patyrimo.
Šios pažinimo proceso dalys turi skirtingą reikšmę:
-
Atrasti – pirmą kartą pamatyti tai, kas iki tol nebuvo pastebėta.
-
Atpažinti – suprasti, kad tai visada buvo patirties dalis, tik anksčiau nebuvo sąmoningai suvokiama.
-
Suvokti – perprasti atrastos ir atpažintos patirties prasmę, jos veikimo dėsningumą ir vietą platesniame kontekste.
Esmė
Terminas „Esmė“ nusako žmoguje visada esančią ir nekintančią individualios sąmonės bei būties vienovę – AŠ ESU.
„Aš“ išreiškia individualią sąmonę, „Esu“ – Būtį.
Patyriminiame neidualizme žmogus atveria savo Esmę, kuri negali būti nei sukurta, nei prarasta. Tik užmiršta. Jis pažįsta save per prisiminimą ir atpažinimą, o ne per naujos tapatybės kūrimą, siekį rasti save ar tapti geresne savo versija.
Visa metodologija veda į Esmės atpažinimą, o sąmonės transformacija vyksta pašalinant tai, kas trukdė ją atpažinti.
Monada
Terminas „Monada“ nusako koncentruotą šviesos substanciją – daugiamatės esybės patirties, išminties ir žinojimo branduolį, talpinantį neįtikėtiną energoinformacijos apie kolektyvinę patirtį kiekį.
Jame patirtis nėra saugoma kaip chronologinė įvykių seka – ji sudaro vientisą atmintį, neapribotą linijinio laiko. Ši atmintis glūdi Vertikaliojoje atminties spiralėje, esančioje žmogaus fizinio kūno stuburo centre. Joje sutelkta žmogaus egzistavimo patirtis ir žinojimas, kuriuos jis palaipsniui atpažįsta.
Monada yra individualumo pagrindas, leidžiantis žmogui savitai suvokti tikrovę, suprasti gilią visumos prasmę ir surasti unikalius gyvenimo užduočių sprendimus.
Siela
Terminas „Siela“ nusako Monados dalį, jungiančią asmenybę ir Dvasią.
Jos plotmė yra Anahata arba energinis širdies centras, kuriame Siela susijungia su Pirmapradžio Šaltinio energija – visuotinės Meilės energija. Pirmapradis Šaltinis čia suprantamas kaip moteriškasis etaloninis pradas (IN), Visko Motina, kurios energija maitina ir suteikia gyvybę visoms egzistuojančioms formoms.
Siela renka patirtis ir visur keliauja su savo Dvasia – jos yra neišskiriamos. Ji išreiškia unikalų žmogaus patirties piešinį, kurį sudaro per egzistavimą sukauptų patirčių, būsenų, žinių ir išminties visuma.
Dvasia
Terminas „Dvasia“ nusako aukštesnįjį būties aspektą, kuris sudaro žmogaus branduolio centrosomą ir persmelkia visą jo biologinę bei daugiamatę prigimtį.
Ji išreiškia vyriškąjį etaloninį pradą (JAN) ir yra judėjimo impulsas, kylantis iš Singuliarinio taško.
Terminas „Absoliuti sąmonė“ žymi Dvasios substancijos sąmonę.
Vertikalioji atminties spiralė
Terminas „Vertikalioji atminties spiralė“ nusako vidinį dvasinio kūno šaltinį, kuriame glūdi visa Monados ir Sielos atmintis. Žmogaus fiziniame kūne ji yra stuburo centre.
Metodologijoje šis terminas vartojamas daugiamatės atminties veikimo principui įvardyti, pagal kurį pažinimas gilėja per pasikartojantį sugrįžimą.
Vertikalioji kryptis žymi judėjimą ne chronologine laiko seka, o gilyn į Monados ir Sielos atmintį, kuri atsiveria per dabartyje gyvą patirtį. Spiralė nusako sugrįžimą prie tų pačių klausimų, būsenų ar patirčių iš vis gilesnės suvokimo pozicijos, kiekvieną kartą atpažįstant platesnį jų sluoksnį.
Daugiau: „Vertikaliosios atminties spiralės principas“
Singuliarinis taškas
Terminas „Singuliarinis taškas“ nusako belaikę daugiamatės žmogaus būties erdvę, esančią saulės rezginio centre, kurioje susikerta horizontalė, apimanti gyvenimą fizinėje tikrovėje, ir vertikalė, atverianti judėjimą gilyn – iš išorinio tapatinimosi į vidinį išjautimą.
Čia susitinka skirtingi pasauliai, dimensijos ir patirtys. Tai Dvasios Namai ir gyvosios kūrybinės energijos šaltinis, jungiantis biologinę ir daugiamatę žmogaus prigimtį. Per Singuliarinį tašką kalba širdis ir atsiveria vientisas vidinis žinojimas.
Daugiau: „Singuliarinio taško principas"
Deidentifikacija
Terminas „Deidentifikacija“ nusako būdą, kuriuo atpažįstamas ir pašalinamas susitapatinimas su sąlygotu Aš, perkeliant tapatybės centrą į Esmę.
Susitapatinimas atsiranda, kai žmogus ima laikyti savimi tai, per ką reiškiasi ir ką patiria – fizinį kūną, asmenybę, vaidmenis, gyvenimo istoriją, įsitikinimus ar programas. Taip susiformuoja atsakymas į klausimą „Kas aš esu?“ – sąlygotas Aš, arba ego asmenybė, kuri remiasi atskirties savivoka.
Deidentifikacija nereiškia šių žmogaus būties ir patirties dalių neigimo ar atsisakymo. Tačiau tampa aišku, kad jos nėra viskas, kas žmogus yra. Atsitapatinus nuo sąlygoto Aš, Esmė atpažįstama kaip tikrasis tapatybės pagrindas, o toks savęs suvokimas metodologijoje įvardijamas kaip nesąlygotas Aš.
Šis procesas apima ir dvasinių susitapatinimų atpažinimą. Ego asmenybė gali pasisavinti dvasines žinias bei patirtis arba pradėti save apibrėžti per aukštesniuosius būties aspektus. Jeigu tuo grindžiamas jos išskirtinumas, vertė ar pranašumas, susiformuoja dvasinis ego.
Deidentifikacija integruojama į gyvenimą kaip nuolatinė praktika, kurioje suvokimo centras grąžinamas iš išorės į vidų, o tapatybės centras – į Esmę. Kiekvienoje situacijoje, kurioje pasireiškia sąlygotumas, žmogus iš naujo jį pamato ir sąmoningai pasirenka pagal jį neveikti. Taip suvokimas įkūnijamas kasdieniuose pasirinkimuose ir veiksmuose.
Daugiau: „Nuo ko man pradėti. Atsiskyrimas nuo asmenybės"
Duali sąmonė
Terminas „Duali sąmonė“ nusako būdą patirti tikrovę per atskirtį, formuojančią iliuzinį jos suvokimą.
Dualioje sąmonėje žmogus tapatinasi su sąlygotu Aš – ego asmenybe: „aš esu šis kūnas, šis protas, ši asmenybė“. Iš tokio susitapatinimo susiformuoja netikras Aš – iliuzinis savęs suvokimas, kuriame žmogus nebeatpažįsta Esmės kaip savo tapatybės pagrindo. Iš šios pozicijos jis save ir tikrovę suvokia per atskirtį, dalijimą į priešybes ir jų vertinimą.
Duali sąmonė nėra žmogaus prigimtis. Ji – susitapatinimo su sąlygotu Aš pasekmė.
Vientisa sąmonė
Terminas „Vientisa sąmonė“ nusako būdą patirti tikrovę per vientisumą, atveriantį daugiamatį jos suvokimą ir leidžiantį pažinti ją tokią, kokia yra.
Vientisoje sąmonėje žmogus save suvokia kaip Esmę – daugiamatę esybę, apimančią aukštesniuosius būties aspektus ir materialiame plane besireiškiančią per fizinį kūną ir asmenybę, kurie išlieka neatskiriamomis žmogaus būties ir patirties dalimis bei Esmės raiškos formomis, tačiau nebėra jo tapatybės pagrindas. Toks savęs suvokimas metodologijoje įvardijamas kaip nesąlygotas Aš ir atitinka tai, kas žmogus yra iš tikrųjų.
Daugiau: „Nuo ko man pradėti. Atsivėrimas, iš uždaros sąmonės į atvirą"
Linijinis suvokimas
Terminas „Linijinis suvokimas“ nusako būdą suvokti tikrovę kaip atskirų situacijų, priežasčių ir pasekmių seką, išsidėsčiusią laike. Jis kyla iš iliuzinės atskirties ir yra būdingas dualiai sąmonei.
Linijiniame suvokime atskiros dalys tampa suvokimo atskaitos tašku: iš jų bandoma sukonstruoti visumą ir suprasti jų tarpusavio ryšius. Žmogus lipdo tikrovės paaiškinimą:
-
Atsakymų ieškoma kaupiant žinias bei nuosekliai jungiant priežastis ir pasekmes į logines grandines
-
Atskirų tikrovės dalių prasmė lieka iki galo nesuprasta, nes nėra aprėpiama jų vieta bendroje visumoje
-
Gyvenimo įvykių prasmė dažniausiai atsiskleidžia gerokai po to, kai jie pasibaigia, todėl dabartis interpretuojama per nesuvoktas patirtis ir tariamas ateities pasekme
-
Tikrovė pažįstama per priešybes, vertinimą ir pasirinkimą „arba–arba“. Dėl to stiprėja poreikis kontroliuoti, numatyti ir paaiškinti, nes tai, ko protas negali nuosekliai susieti, atrodo neaišku arba prieštaringa
Taip formuojamas ribotas tikrovės vaizdas, kuriame žmogus save, kitus ir pasaulį patiria kaip atskirus tikrovės elementus, o jų ryšius suvokia fragmentiškai – tiek, kiek juos galima sujungti į logines priežasčių ir pasekmių grandines.
Linijinis suvokimas primena klaidžiojimą Minotauro labirinte: kuo daugiau fragmentų protas sujungia, tuo labiau paklysta savo konstruojamame tikrovės paaiškinime. Šiuo suvokimo būdu iš tokio labirinto išeiti neįmanoma, nes jo loginės grandinės neturi pabaigos.
Daugiamatis suvokimas
Terminas „Daugiamatis suvokimas“ nusako būdą suvokti tikrovę kaip tarpusavyje susijusią visumą, kurios skirtingi aspektai yra matomi vienu metu. Jis kyla iš vientisumo ir būdingas vientisai sąmonei.
Daugiamačiame suvokime visuma yra pirminė: ji aprėpiama kaip vientisa tikrovė, o joje atpažįstamos atskiros dalys, jų tarpusavio ryšiai ir prasmė.
Daugiamačiame suvokime žmogus neapsiriboja tikrovės aiškinimu protu. Jis tiesiogiai ją patiria:
-
Atskiros detalės matomos platesniame kontekste, todėl jų prasmė suvokiama čia ir dabar, net jei protas dar negali jos nuosekliai paaiškinti
-
Priešybės nepaneigia viena kitos – jos egzistuoja tarpusavio ryšyje ir leidžia matyti tikrovę vienu metu iš skirtingų pozicijų
-
Vietoje pasirinkimo „arba–arba“ atsiranda „ir“
-
Neapsiribojama esamų variantų pasirinkimu – kuriamos naujos kryptys ir randami nauji sprendimai
Taip atsiveria kūrėjo pozicija, kurioje atsakomybė patiriama ne kaip našta, o kaip laisvė. Atsakymai tampa pasiekiami ne vien per jų ieškojimą ar konstravimą, bet ir per tiesioginę prieigą prie vidinio žinojimo.
Neidualizmas
Terminas „Neidualizmas“ nusako sąmonės transformacijos sistemą, pagal kurią vyksta perėjimas iš dualios sąmonės į vientisą, linijiniam suvokimui išsiplečiant į daugiamatį.
Šioje sistemoje dualios ir vientisos sąmonės santykis apibrėžia transformacijos kryptį, linijinio ir daugiamačio suvokimo santykis – suvokimo pokytį, Deidentifikacija – perėjimo būdą, o Integralumas – jo įkūnijimą gyvenime.
Vykstant Deidentifikacijai, pašalinamas susitapatinimas su sąlygotu Aš, o tapatybės centras perkeliamas į Esmę. Fizinis kūnas ir asmenybė išlieka žmogaus būties bei patirties dalimis ir Esmės raiškos formomis, tačiau nebėra jo tapatybės pagrindas.
Tuomet keičiasi savęs ir tikrovės suvokimas, o kartu – pasirinkimų kryptis ir gyvenimo išraiška.
Taip atsiveria vientisos sąmonės patirtis, kurioje skirtingi žmogaus būties aspektai ir pasaulis patiriami kaip nedaloma visuma. Kartu atsiskleidžia natūrali žmogaus prigimtis – tokia, kokia ji yra, kai jos neužgožia sąlygotumas ir iliuzinė atskirtis.
Integralumas
Terminas „Integralumas“ nusako principą, pagal kurį vientisos sąmonės patirtis įkūnijama žmogaus gyvenime.
Vientisumas nelieka vien vidiniu patyrimu, o reiškiasi kasdieniuose pasirinkimuose ir veiksmuose. Gyvenimo įvykiai, situacijos bei santykiai priimami kaip skirtingos vientisos tikrovės išraiškos.
Būtina Integralumo sąlyga yra Balansas.
Integralumas metodologijos pavadinime „Patyriminis neidualizmas“ žymimas raide „i“. „Nedualizmas“ nusako vientisą, į priešybes nesuskaldytą sąmonę, o „ne-i-dualizmas“ – šios vientisos sąmonės integravimą į žmogaus gyvenimą.
Balansas
Balansas – nuo išorinių aplinkybių nepriklausanti vidinė pusiausvyra, kylanti iš suvokimo, kad viskas yra į gera, ir leidžianti priimti visas gyvenimo patirtis jų nevertinant bei su jomis nesitapatinant. Jos nustoja destruktyviai veikti žmogaus būseną, todėl atsiveria galimybė pažinti save bei tikrovę.
„Viskas yra į gera“ čia reiškia nevertinimą ir patirčių neskirstymą į geras ar blogas. Tai nereiškia, kad visos patirtys yra malonios ar pageidaujamos. Jos priimamos kaip vientisos tikrovės dalys ir gali tapti pažinimo, suvokimo bei augimo pagrindu.
Daugiau: „Nuo ko man pradėti. Vertinimo atsisakymas"
Balanso būsenoje atsiveriantis nevertinantis santykis su patirtimi metodologijoje įvardijamas kaip Neutralumas.
Neutralumas metodologijoje yra aiškaus pažinimo sąlyga. Vertinant tiesiogiai patiriamas reiškinys pakeičiamas jam suteikta etikete, todėl matoma ne tai, kas yra, o tai, kaip reiškinys buvo įvardytas ir interpretuotas.
Disbalanso būsenoje matymą taip pat iškraipo sąlygotumai ir automatinės reakcijos. Vidinė pusiausvyra leidžia tikrovę suvokti be šių iškraipymų. Todėl balanso palaikymas ir atkūrimas tampa ne tik natūralia mokymų, seansų bei praktikų dalimi, bet ir gyvenimo būdu bei kasdienybe.
Daugiau: „Singuliarinio taško principas"
Neutralumas
Terminas „Neutralumas“ nusako nevertinantį santykį su patirtimi, kai žmogus jos neskirsto į gerą ar blogą, nesipriešina tam, kas vyksta, ir su tuo nesusitapatina. Neutralumas leidžia išlaikyti suvokimo centrą viduje ir patirti vykstančius procesus jų neiškraipant automatiniais vertinimais, sąlygotumais bei reakcijomis.
Daugiau: „Singuliarinio taško principas"
Neutralumas nereiškia abejingumo, jausmų nebuvimo ar atsitraukimo nuo gyvenimo. Žmogus gali išgyventi emocijas, jausti skausmą, džiaugsmą ar kitus patirties aspektus, tačiau jų vertinimas nenulemia jo santykio su tuo, kas vyksta. Taip atsiveria galimybė aiškiau matyti pačią patirtį ir sąmoningai rinktis savo atsaką.
Daugiau: „Nuo ko man pradėti. Vertinimo atsisakymas"