Metodologijos ontologinis pagrindas
Patyriminio neidualizmo ontologinis pagrindas nusako pamatinį santykį tarp Esmės, sąmonės, tapatybės ir žmogaus gyvenimo išraiškos. Jis apibrėžia, kas žmoguje išlieka nekintama ir kur vyksta transformacija.
Žmogaus Esmė yra nekintantis jo būties pagrindas. Ji nėra sukuriama, tobulinama ar įgyjama metodologinio proceso metu. Gyvenimo patirtys, sąlygotumai ir susitapatinimai keičia tai, kaip žmogus save suvokia ir gyvena, tačiau nekeičia pačios Esmės.
Žmogaus būtis yra daugiamatė. Metodologijoje išskiriami žemesnieji ir aukštesnieji jos aspektai. Žemesnieji būties aspektai apima materialųjį lygmenį – fizinį kūną ir asmenybę (protą). Aukštesniesiems būties aspektams priklauso Monada, Siela, Absoliuti sąmonė, Dvasia ir kt.
Sąvokos „žemesnysis“ ir „aukštesnysis“ nenusako vertės, svarbos ar dvasinės hierarchijos. Jos žymi apimties skirtumą. Aukštesnieji būties aspektai aprėpia platesnį būties ir suvokimo lauką, o žemesnieji – siauresnį.
Aukštesnieji būties aspektai materialiame plane reiškiasi per žemesniuosius, todėl fizinis kūnas ir asmenybė nėra atskirti nuo dvasinės žmogaus prigimties. Jie yra jos raiškos formos. Vientisumas apima abu lygmenis kaip vieną būtį.
Šį santykį išreiškia „Aš esu“. „Aš“ nurodo tapatybės centrą, o „esu“ – Esatį, Būtį.
Kai žmogus save suvokia tik kaip fizinį kūną ir asmenybę, tapatybės centras susiaurėja iki žemesniųjų būties aspektų. Tuomet jis tapatinasi su sąlygotu Aš – ego asmenybe.
Ego asmenybė metodologijoje nėra tapati pačiai asmenybei. Ego esmė yra atskirties savivoka – „aš esu atskirai“.
Kai ši atskirtis pašalinama, asmenybė neišnyksta. Išnyksta jos kaip atskiro Aš suvokimas, todėl ji jįgauna kitą kokybę – tampa vientisa su savo Esatimi ir išlieka Esmės raiškos forma materialiame gyvenime.
Tapatybės centro perkėlimas nuo žemesniųjų būties aspektų į Esmę – daugiamatę Būtį, aprėpiančią aukštesniuosius aspektus, nėra naujos tapatybės sukūrimas. Tai sąmonėje esančio iškraipymo atitaisymas ir tikrojo „Aš esu“ atpažinimas. Toks savęs suvokimas metodologijoje įvardijamas kaip nesąlygotas Aš.
Todėl vientisumas nereiškia aukštesniųjų aspektų išaukštinimo ar fizinio žmogaus lygmens nuvertinimo. Fizinis kūnas ir asmenybė nėra kliūtis ar tai, ko reikia atsisakyti, peržengti ar paneigti. Jų vieta atsiveria platesnėje visumoje. Kliūtis yra ego – atskirties savivoka.
Kai aukštesnieji būties aspektai imami laikyti vertingesniais, o žemesnieji nuvertinami ar neigiami, atskirtis išlieka. Dvasinės žinios, patirtys ar aukštesniųjų aspektų pažinimas tuomet gali tapti ego asmenybės išskirtinumo, vertės ar pranašumo pagrindu. Taip susiformuoja dvasinis ego: tapatybės centras lieka sąlygotame Aš, nors jo turinys tampa dvasinis.
Šiame ontologiniame santykyje atsiskleidžia Dualios ir Vientisos sąmonės skirtumas. Dualioje sąmonėje tapatybės centras yra sąlygotame Aš, todėl žmogus save ir tikrovę patiria per atskirtį. Vientisoje sąmonėje jis atpažįsta Esmę kaip savo tapatybės pagrindą, o žemesnieji būties aspektai išlieka neatskiriama tos pačios visumos raiška. Tikrovė tuomet patiriama per vientisumą.
Todėl transformacija Patyriminiame neidualizme vyksta sąmonėje, o ne Esmėje. Keičiasi tai, kuo žmogus save laiko, iš kokios pozicijos suvokia save ir tikrovę bei iš kur kyla jo pasirinkimai. Esmė nekinta – atkuriamas jos kaip tikrojo tapatybės pagrindo atpažinimas.
Deidentifikacija šiame procese reiškia susitapatinimo su sąlygotu Aš atpažinimą ir atsitapatinimą nuo jo. Ji apima ir dvasinio ego atpažinimą, nes dvasinis turinys savaime dar nereiškia, kad tapatybės centras iš ego asmenybės persikėlė į Esmę.
Vientisumas nėra metodologijos sukuriamas rezultatas. Tas pats galioja ir prigimtinei dermei. Sąlygotumai ir susitapatinimai gali iškreipti jų suvokimą bei raišką, tačiau negali jų panaikinti. Pažinimo procese tai, kas jau yra, tampa vis aiškiau matoma tiesioginiame patyrime.
Tapatybės centrui persikėlus į Esmę, šis pokytis atsispindi žmogaus noruose, pasirinkimuose, santykiuose ir veikimo kryptyje.
Patyriminio neidualizmo ontologijoje susitinka tai, kas žmoguje nekinta, ir kas gali transformuotis: Esmė išlieka, o savęs suvokimas, tapatinimasis, tikrovės patyrimo būdas, pasirinkimai ir gyvenimo išraiška keičiasi.
Ontologinio pagrindo funkcija – suteikti visai metodologijai vieną atskaitos tašką, iš kurio nuosekliai suprantama Deidentifikacija, sąmonės transformacija ir jos įkūnijimas kasdienybėje.