Jaučiu, kad nebegaliu gyventi taip, kaip anksčiau. Nuo ko man pradėti?

ŠIS KLAUSIMAS DAŽNAI KYLA PRASIDĖJUS SAVĘS PAŽINIMO IR VIDINIO AUGIMO KELIUI. Tai momentas, kai viduje kažkas keičiasi, nors išoriškai dar neaišku, kas.

Išorinė realybė yra tiesioginė tavo būsenos išraiška.

Kur krypsta dėmesys, ten teka energija.

Maitini tai, į ką žiūri.

Jei įpranti vengti atsakomybės už savo būsenas, ieškoti kaltų ar skųstis, kad viskas blogai – būtent tai ir daugini.

Kai gyveni įtampoje, baimėje dėl ateities, ir praleidi dabarties akimirką – tai tampa norma. Be streso jau nepatogu.

Jei nuolat grįžti į skausmingą praeitį, vėl ir vėl išgyveni tas pačias situacijas, palaikai savo traumas gyvas. Kartais net nepastebi, kad po tuo slypi prisirišimas prie skausmo.

Taip pamažu susiformuoja pasaulis, kurį patiri. Jį kuriame patys.

Kaip jį matome – toks jis ir yra.

Dažnai mums nesąmoningai naudinga matyti jį būtent tokį.

Tai tarsi užburtas ratas.

Todėl, norint kažką pertvarkyti gyvenime, tenka keisti ne išorę ir ne aplinkybes, o savo požiūrį. Ir pradėti nuo dėmesio valdymo.

TAIGI, NUO KO PRADĖTI SAVĘS PAŽINIMĄ, KAI JAUTI, KAD GYVENIMAS NEBETENKINA?

Pokytį pradeda paprasti, bet esminiai žingsniai:

• dėmesio sugrąžinimas į save – kai nustoji ieškoti išorėje to, ko trūksta viduje

• žodyno perrašymas – kai pastebi, kaip kalbi su savimi ir kitais, ir tai pradeda keisti būseną

• vertinimo atsisakymas – kai paleidi įprotį viską skirstyti į gerai ir blogai, ir pradedi matyti neutraliai

• atsivėrimas – kai kontrolę pakeičia leidimas patirti ir atsiranda daugiau tikrumo

Šių žingsnių pasekmė – atsitapatinimas nuo savo ego, arba sąlygoto Aš (deidentifikacija). Tai ir yra pokytis, kuris iš esmės keičia gyvenimą.

Dėmesio sugrąžinimas į save

Didžiąją laiko dalį mūsų žvilgsnis natūraliai krypsta į išorę – į žmones, jų elgesį, įvykius pasaulyje ir aplinkybes. Atrodo, kad tai lemia, kaip jaučiamės ir kaip gyvename.

Mes analizuojame, vertiname, reaguojame. Ieškome priežasčių ten, kur jas lengviausia pamatyti. Ir nepastebime, kad taip visiškai aplenkiame save. 

Nors rūpinamės savo sveikata, veikla ar išvaizda. Stengiamės gerai rengtis, nesenti, puikiai atrodyti. Tačiau visa tai – taip pat tik išorė.

Kol esame susikoncentravę į ją, vidus tarsi išnyksta iš matymo lauko.

Jis lieka neišgirstas, nepažintas. O būtent jis nulemia mūsų būtį.

Todėl nereikia skubėti keisti gyvenimo ar daryti didelių pokyčių aplinkoje. Verčiau sustoti. Pamatyti, kur iš tikrųjų nukreiptas dėmesys, ir atsukti jį į vidų.

Klausiant savęs: ką aš dabar jaučiu? Kaip reaguoju? Kas mane erzina, jaudina, neramina?

Iš pradžių toks didelis dėmesys sau gali atrodyti neįprastas. Gali kilti tuštumos jausmas ar pasimetimas. Tau gali būti sunku sustoti, nes įprotis reaguoti yra stipresnis už įprotį stebėti.

Tačiau tik tada gali pamatyti: kai tarp įvykio ir reakcijos atsiranda atstumas, atsiveria galimybė rinktis.

Atstumas – ne kaip atsiribojimas nuo pasaulio ar užsidarymas savyje.

Kaip sugrįžimas į vietą, kurioje viskas prasideda.

Kai dėmesys sugrįžta vidun, ima ryškėti: išoriniai dalykai nėra priežastis. Jie tik suaktyvina tai, kas jau yra tavyje.

Kai pradedi matyti, jau gali keisti.

Tik ne per prievartą, kontrolę, ne per „reikia keistis“.

Per suvokimą. Per sugrįžimą į save su visiška atsakomybe už savo būseną. 

Žodyno perrašymas

Žodžiai nėra neutralūs. Jie formuoja mąstymą, o per jį – tavo veiksmus ir patirtis.

Kiekvienas ištartas žodis virsta vidine programa, tyliai kuriančia kasdienybę. Todėl svarbu pradėti stebėti, kokius žodžius renkiesi ir kaip įvardiji save, situacijas ar patį gyvenimą.

Tai nėra lengva. Tačiau būtina, norint realaus pokyčio.

Šioje erdvėje kasdien kartu giliname žodyną ir per sąmoningumo praktikas integruojame naujas prasmes.

Tokiu būdu holistinės reikšmės lėtai, bet užtikrintai pakeičia dualias. Kaip švelniai pilamas tyro šaltinio vanduo išplauna smėlį iš nešvaraus vandens stiklinės.

Padėdami vieni kitiems nuolat save stebėti, žingsnis po žingsnio stabiliai pereiname iš dualaus mąstymo būdo į vientisą.

Iš pradžių tai gali atrodyti neįprasta ir nepatogu, tačiau ilgainiui tampa natūralu. Juk sakoma: kol mokomės, tol jauni. Tol vystomės, evoliucionuojame.

Kiekviena nauja reikšmė plečia suvokimą. Kiekvienas sąmoningai pasirinktas žodis keičia vidinę struktūrą.

Per nuolatinį dėmesį ir praktiką senos mąstymo schemos bei elgesio modeliai silpnėja, o jų vietoje formuojasi naujas matymas.

Pakeitus kalbą, perprogramuojama pasąmonė, kuri lemia pasirinkimus ir sprendimus, formuoja įvykius.

Būtent taip, pamažu, keičiasi ir visa kasdienybė.

Vertinimo atsisakymas

Kai dėmesys grįžta į vidų ir pradedi stebėti save, gana greitai išryškėja dar vienas dalykas – vertinimas.

Mes vertiname viską: kas vyksta, ką jaučiame, kaip elgiamės, kokie esame. „Gerai“ arba „blogai“, „teisinga“ arba „neteisinga“, „patinka“ arba „nepatinka“.

Mums tai atrodo natūralu. Tačiau tik dėl to, kad įpratome veikti dalydami.

Vertinimas nėra atsitiktinis. Jis – atskirties sąmonės pasekmė. Sąmonės, kuri viską suskirsto principu „arba-arba", keldama nuolatinį vidinį konfliktą.

Tai bandymas taisyti, keisti save ir kitus pagal turimus kriterijus, rėmus bei įsitikinimus. Kai realybė jų neatitinka – jaučiamės nelaimingi.

Tačiau vertina protas, kuris nėra tikrasis "Aš". Tai jis interpretuoja aplinką pagal savo susikurtas reikšmes, įjungdamas senas mąstymo schemas. Jos ir nulemia pasirinkimą.

Užsiėmę vertinimu, negalime patirti ir išjausti pačios realybės. Nes būdami „galvoje“, nesame kontakte su savimi. O kol nejaučiame, tol tiesa lieka nematoma.

Kai svarbu įvertinti, nustoji tiesiog būti. Gyventi. Patirti. Lieka tik galvojimas apie tai.

Todėl matymas be vertinimo viską apverčia.

Tada ir atsiveria aukštesnė sąmonė, kuri nedalija, neskaido.

Ji priima. Ji neutrali.

Tačiau neutralumas nėra susitaikymas ar pasyvumas. Tai leidimas būti netgi tada, kai nesutinki. Švarus matymas be išankstinės pozicijos.

Nėra „blogai“ ar „gerai“ – tiesiog yra.

Ne „man blogai, taip neturėtų būti“, o „aš jaučiu tai, kas yra“, nesvarbu, patinka ar nepatinka. Ne „aš neteisingai reaguoju“, o „aš matau, kaip reaguoju“.

Kai nelieka vertinimo, nustoji kovoti su savimi ir bandyti pakeisti kitus. Atsiranda visiškas priėmimas – visko taip, kaip yra. Be iliuzijų. Be uždėtų etikečių. Be iškraipytų reikšmių.

Duali sąmonė ima užleisti vietą vientisai. Ir kasdienybė pradeda keistis.

Štai tada ir paaiškėja, kad nereikia ieškoti, nuo ko pradėti. Pradžia visada yra čia ir dabar.

Ten, kur esi. Su tuo, ką matai savyje.

Atsivėrimas. Iš uždaros sąmonės į atvirą

Uždara sąmonė remiasi tuo, kas jau pažįstama.

Sukaupta patirtimi, įsitikinimais, išvadomis. Tuo, kas kažkada buvo suprasta ir įtvirtinta kaip tiesa.

Ji saugo, filtruoja, atsirenka, vertina.

„Taip nėra.“ „Aš nesutinku.“ „Man tai netinka.“ „Arba aš teisus, arba tu."

Per tai ji kuria stabilumą, saugumą, aiškumą. Tačiau kartu – ir ribas.

Nes viskas, kas neatitinka to, kas jau žinoma, dažnai yra atmetama arba iš karto paaiškinama savaip.

Tai susiaurina suvokimą, nes nepastebimai kartojasi tas pats mąstymo būdas, reakcijos, pasirinkimai, elgesio modeliai.

Net ir tada, kai jie nebeveda ten, kur norisi būti.

Tai nėra klaida. Mes taip gyvename, kol remiamės tuo, ką patyrėme, ką jau žinome.

Tačiau tam tikru momentu tampa akivaizdu, kad vien to neužtenka.

Kad norisi ne tik suprasti, bet ir pamatyti kitaip. Patirti giliau.

Dažniausiai tam trukdo ne išorė, o tavo vidinės struktūros: įsitikinimai, įpročiai, automatinės reakcijos.

Ir baimė keistis.

Visa tai nėra tu. Tik per laiką susidėliojusi ir nusistovėjusi sistema. Ir ją galima po truputį paleisti. Ne per jėgą, ne kovojant, o leidžiant sau pamatyti.

Atsivėrimas nėra veiksmas. Tai būsenos pokytis.

„Žinau, kad nieko nežinau.“

Tai leidimas sau atsitraukti nuo to, ką apie viską galvoji. Nuo noro suvaldyti, įvardyti, paaiškinti ar įvertinti.

Leidimas būti viskam.

Matyti kitu kampu.

Netgi kitais kampais.

Išgirsti daugiau, nei įprasta girdėti.

Pabūti su tuo, kas neaišku ar nepatogu.

Nežinojimas čia nėra silpnumas.

Tai naujo suvokimo gimimo erdvė.

Čia neskubi remtis vien tuo, kas jau pažįstama.

Čia nubunda daugiau jautrumo tam, kas vyksta dabar.

Mažiau automatiškumo, daugiau gyvo santykio su patirtimi.

Mažiau kontrolės, daugiau pasitikėjimo.

Mažiau įtampos, daugiau aiškumo.

Atvira sąmonė nieko neatmeta, bet ir nesilaiko įsikibusi. Ji leidžia pamatyti giliau ir plačiau, nei įpratai.

Tada atsakymas į klausimą „nuo ko pradėti“ tampa labai paprastas.

Ne nuo to, ką daryti. O nuo to, kaip būti.

Nuo leidimo sau pamatyti daugiau, nei iki šiol matei – nuo sukūrimo vidinės erdvės, kurioje gali atsirasti tai, ko dar nežinai.

Atsiskyrimas nuo asmenybės

Kai dėmesys sugrįžta į vidų, kai nustoji vertinti ir atsiranda leidimas būti viskam, kas yra, keičiasi santykis su savimi.

Tai, kas anksčiau atrodė kaip „aš“ – mintys, reakcijos, įsitikinimai, emocijos – imi matyti kaip procesą. Kaip tai, kas yra tavyje, bet nesi tu.

Mintys ateina ir išeina.

Emocijos nurimsta.

Reakcijos sukyla ir išnyksta.

Nesitapatini su tuo. Matai iš viršaus, iš šono. Gali rinktis, kaip reaguoti.

Šis matymas neatsiranda staiga. Jis treniruojamas. Ryškėja palaipsniui, kai vis dažniau stebi neįsitraukiant.

Kai nevertini, o jauti.

Jauti giliai, visu pajėgumu, ne paviršiumi. Ir vis tiek išlieka neutralumas.

Tada pamažu silpsta poreikis kaltinti, gintis, teisintis ar įrodinėti.

Mažėja trintis, vidinė kova, įtampa.

Pastangos būti kažkuo.

Tapatybė, kuri anksčiau atrodė ribota, apibrėžta, ima laisvėti.

Kol galiausiai įsitvirtina suvokimas, kad jos nėra – nelieka to, su kuo save tapatinai iki šiol.

Suvokimas, kad visi vaidmenys, kuriuos bandai sau priskirti, tavęs neaprėpia. Nes tu – ne vaidmuo.

Tai nėra savęs praradimas. Tik nusimetimas to, kas ribojo.

„Aš esu niekas“ būsena. Nesąlygotas „Aš“.

Kai esi niekas, gali būti viskuo. Dėl to santykis su tuo, kas vyksta, tampa labai paprastas.

Be nuolatinio savęs ir kitų teisimo, bandymo atitikti, įtikti. Be skaidymo ir dalijimo.

Nėra „manęs“ – nėra „kitų“.

Nes nėra ribų, kur baigiasi viena ir prasideda kita.

Kas kituose – yra ir manyje.

Kas manyje – yra ir kituose.

Viskas susilieję, vientisa.

Todėl nelieka skirstymo į tai, kas priimtina ir kas ne. Yra tiesiog matymas.

Kai jis tampa aiškus, keičiasi pats buvimo būdas. Be spaudimo, pastangų, kovos ar pasipriešinimo.

Gyvenimas pradeda judėti kitaip. Tėkmėje. Jis nekuriamas iš tų pačių reakcijų.

Nes viskas jau yra. Viskas vyksta savaime. Nieko netrūksta. Niekam nėra pretenzijų.

Tiesiog matai.

JEI NORISI EITI GILIAU

Įžvalgos