VI. Pasitikėjimas

Žingsnį žengi – kelias atsiranda. Bet tik tam žingsniui.

O to, kuris buvo, jau nebėra.

Todėl jis nesąlygoja, nediktuoja. Nuo jo nepriklauso, kur turi žengti toliau, į kurią pusę, kuria kryptimi. Nes įmanomos visos.

Tai begalė galimybių. Nesąlygota kūryba.

Kai nėra „reikia“, yra tik „noriu“, ir iš to noro kiekvieną sekundę kuri savo gyvenimą iš pradžių. Nuo švaraus lapo. Likdamas tyru.

Tada dingsta baimės ir lūkesčiai.

Nežinai, kur tas kelias veda ir kuo visa tai baigsis. Tačiau žinai, kad tai yra geriausia, kas gali nutikti.

Tampa nebesvarbu kontroliuoti, kas bus. Svarbiau, kaip esi dabar. Ką jauti. Iš ko renkiesi.

Atsiranda pasitikėjimas. Galėjimas išbūti nežinojime. Jis nustojo būti nepatogus.

Kai išsisklaido įtampa, lieka daugiau vietos kūrybai. Gyvenimui.

Ir tik tada gali išgirsti tikrą save. Viduje.

Būtent iš ten ateina vedimas ir pradeda rastis kitokio gyvenimo pojūtis.

Be išorinių pasiekimų. Vien nustojus laikytis to, kas  buvo netikra…

Gali vadinti tai įvairiai: asmeninės istorijos nunulinimu, deidentifikacija, atsiskyrimu nuo asmenybės, gyvenimo inventorizacija…

Tai procesas, kuriame pamažu atsitrauki nuo to, kuo save laikai.

Iš esmės – tai gebėjimas atskirti iliuziją nuo tiesos. Atrinkti, kas tavo gyvenime tikra, o kas netikra.

Surasti tą gyvą grūdą, iš kurio gali išaugti daigelis,

gimti naujas Aš, naujas Žmogus,

kuris vietoje iliuzijos renkasi gyvą kūrybą.