VII. Kas iš to

Šis pasirinkimas apverčia suvokimą.

Tada pradeda keistis viskas. Veikla, santykiai, gyvenimo būdas, sveikata. Nes viskas priklauso nuo to, kaip žiūri. Kaip matai, kaip jauti.

Tokie pokyčiai gali gąsdinti protą – nežinomybė baugi, jos negali numanyti.

Bet protas nori žinoti, kas bus. Jis įpratęs gyventi kad išgyventų: numatyti grėsmes, apsisaugoti. Todėl dažniausiai renkasi tai, ko keisti nereikia. Net jei ir tenka kentėti.

Taip įprantame gyventi per atskirtį.

Atskiriame save nuo kitų. Gėrį nuo blogio. Šviesą nuo tamsos.

Viską padalijame ir įvertiname – kas gerai, kas blogai.

Tada galime apkaltinti. Net nuteisti. Nes taip ramiau ir saugiau.

Atskirties sąmonė yra duali, ji viską dalija. Todėl suvokiame pasaulį ir save per supriešinimą, per kontrastus.

Bet jeigu yra „prieš“, yra ir kova.

Kai visuma suskaidoma, natūraliai atsiranda konfliktas. Konflikte – visada įtampa.

Tarsi turėtum pasirinkti kažkurią pusę. Gintis. Įrodinėti. Lyg nepakaktų tiesiog būti. Lyg privalėtum galvoti, kaip išgyventi, nes pasaulis tau priešiškas, o tu visada auka.

Bet kas, jei nėra jokio „prieš“?

Kas, jei tai, ką laikai priešingybėmis, yra viena visuma?

Kas, jei šviesa ne kovoja su tamsa, o yra joje?

Kas, jei vieno nėra be kito? Ir viskas tiesiog yra? Neatskirta. Nepadalinta.

Kas, jei nėra kaltų? Ir nieko nereikia įrodyti? Nereikia planuoti ir siekti to, ką suplanavai?

Kas, jei nereikia kovoti dėl išgyvenimo?

Nes tau niekas negresia ir nebando pakenkti. Nes tu nesi atskirai.

Ar tada, kai nustoji kovoti, neatsiranda ramybė? Arba bent jau mažiau įtampos.

Ar tada nepasikeičia gyvenimo suvokimas?