Kas buvome mes, kol nenukritome iš dangaus į Žemę? Kol nepradėjome visko dalyti į gėrį ir blogį ir matyti savęs atskirai nuo kitų. Kas buvome mes, kol nepatikėjome, kad jie, tie kiti, gali nuteisti. Atstumti. Kad įmanoma nemylėt. Kas nutiko, kai pirmą kartą pamatėme, kad yra ne tik meilė? Kad nemeilė taip pat yra. Kaip mes tuo patikėjome? Kaip patikėjome, kad balta yra juoda, o juoda – balta? Ką jautėme tą akimirką, kai supratome, kad galime taip lengvai apgauti save? Apstulb

Šis pasirinkimas apverčia suvokimą. Tada pradeda keistis viskas. Veikla, santykiai, gyvenimo būdas, sveikata. Nes viskas priklauso nuo to, kaip žiūri. Kaip matai, kaip jauti. Tokie pokyčiai gali gąsdinti protą – nežinomybė baugi, jos negali numanyti. Bet protas nori žinoti, kas bus. Jis įpratęs gyventi kad išgyventų: numatyti grėsmes, apsisaugoti. Todėl dažniausiai renkasi tai, ko keisti nereikia. Net jei ir tenka kentėti. Taip įprantame gyventi per atskirtį. Atskiriame s