I. Kas buvome mes

Kas buvome mes,

kol nenukritome iš dangaus į Žemę?

Kol nepradėjome visko dalyti

į gėrį ir blogį

ir matyti savęs

atskirai nuo kitų.

Kas buvome mes,

kol nepatikėjome,

kad jie, tie kiti, gali nuteisti.

Atstumti.

Kad įmanoma nemylėt.

Kas nutiko,

kai pirmą kartą pamatėme,

kad yra ne tik meilė?

Kad nemeilė taip pat yra.

Kaip mes tuo patikėjome?

Kaip patikėjome,

kad balta yra juoda,

o juoda – balta?

Ką jautėme tą akimirką,

kai supratome,

kad galime taip lengvai

apgauti save?

Apstulbę ar išsigandę?

Smalsūs ar nusiminę?

Gal net… sužavėti?

Pasiryžę pažinti iliuziją,

kuri užvaldė geidulingumu.

Kuri taip sugundė užmarštimi,

kad tapo nebesvarbu,

jog žaidimas truks tūkstančius šimtmečių.

Koks skirtumas, kai esi amžinai.

Ir nebesvarbu, kaip skaudės.

Tai tik primena, ką pamiršai.

Nesvarbu net,

kokią kainą teks sumokėti

už tai, kad garantuotai išdildytum,

kas iš tikrųjų esi.

Taip giliai,

kad neliktų nei užuominos,

nei abejonės.

Nes tik pamiršęs

gali prisiminti.

Ar gali būti kas nors saldesnio už tai?