Kas buvome mes, kol nenukritome iš dangaus į Žemę? Kol nepradėjome visko dalyti į gėrį ir blogį ir matyti savęs atskirai nuo kitų. Kas buvome mes, kol nepatikėjome, kad jie, tie kiti, gali nuteisti. Atstumti. Kad įmanoma nemylėt. Kas nutiko, kai pirmą kartą pamatėme, kad yra ne tik meilė? Kad nemeilė taip pat yra. Kaip mes tuo patikėjome? Kaip patikėjome, kad balta yra juoda, o juoda – balta? Ką jautėme tą akimirką, kai supratome, kad galime taip lengvai apgauti save? Apstulb

Ar jauti, kaip įtampa dingsta? Jeigu ne, vis dar esi kovoje. Ne su pasauliu – su savimi. Nes šiame išgyvenimo žaidime pamiršai, kas esi. Yra keli kontroliniai klausimai, kurie padės susiorientuoti. Paklausk savęs ir išjausk. Neatsakinėk iš proto: – ar esu pakankamas toks, koks esu – ar dėl savęs esu lygiai tiek pat, kiek dėl kitų – esu priėmime ar pasipriešinime – esu patenkintas ar man nuolat kažko trūksta – leidžiu sau ar apsiriboju – pasitikiu ar kontroliuoju – gyven