II. Pasirinkimas

Ateina laikas, kai nebegali gyventi taip, kaip anksčiau.

O gyventi kitaip dar neišmokai.

Keistas laikas. Tarsi stovėtum kryžkelėje tarp dviejų realybių,

veikiančių pagal skirtingus dėsnius.

Bandai juos suderinti, tačiau nepavyksta. Nes ne suderinti reikia,

o pereiti nuo vieno veikimo ir mąstymo būdo prie kito. 

Ši sandūra – ir pabaiga, ir pradžia vienu metu.

Viena realybė jau sugriuvo, kita dar tik formuojasi. Tu kuri ją dabar.

Taip, tai glumina. Nežinai, kas bus ir kaip viskas atrodys. Jautiesi sumišęs. 

Bet tuo pat metu jauti, kad mindžikuoti ir delsti  jau negali.

Vidus spaudžia rinktis ir sako – toliau tai tęstis negali. Nors asmenybė ir bijo.

Bet renkasi ne ji ir ne protas. Širdis.

Tik ji gali atsakyti į klausimą ne “kaip reikia”, o ko aš iš tikrųjų noriu.

Ar vis dar traukia ta pati patirtis, tie patys jausmai, tie patys scenarijai?

Ar jau pavargau eiti ratu, pavargau kartoti? Ar jau norisi pajudėti iš vietos?

O tada – ką noriu kurti. Nes bet kokia realybė yra mano kūrybos vaisius. Kad ir kas tai būtų, pragaras ar dangus.

Ir galiausiai, ar esu pasiryžęs paleisti? Juk be pabaigos nėra ir pradžios.

Kad gimtų nauja, tenka užbaigti seną.

Nes kol laikaisi seno, nauja net neturi į ką įeiti.