IV. Paleidimas

Paleidimas čia nėra praradimas.

Tik uždarymas patirčių, kurios jau įvyko ir atidavė tai, ką turėjo duoti.

Čia ne vieta neigimui ar ignoravimui. Tik suvokimui.

Nes tai, kas nesuvokta, kartojasi vėl, kol lieka nepamatyta esmė.

Kartais tai atrodo kaip sustojimas, kartais kaip ištuštėjimas.

Nunulinimas visko, ką turi ir žinai.

Leidimas viskam, kas baigėsi, pasitraukti.

Tiesiog pamatai, kad tai jau neveikia.

Žinai, kad nieko nežinai ir nieko nebeturi.

O kai nėra ką prarasti – lieka nežinomybė.

Lyg tarpas tarp sakinių: vieną jau perskaitei, bet kitas dar neparašytas.

Ir tame tarpe, toje tyloje atsiranda erdvė… kurioje pradeda gimti kažkas naujo. Ko iki šiol nepatyrei.

Tada pradedi viską nuo nulio.

Be prisirišimų, vertinimo, senų dualių reikšmių. Be istorijos, kuri viską paaiškintų ir kartu apribotų.

Tada gyvenimas pradeda vykti kitaip. Ne pagal planą, o iš pajautimo.

Ir tai gali būti labai nejauku. Juk nėra už ko laikytis, į ką atsiremti – tik į save.

Bet kartu… pirmąkart iš tikrųjų gyva.