V. Troškimas

Toje tyloje pajunti nežmonišką ilgesį. Tarsi savęs trūktų taip, kaip oro gurkšnio panėrus po vandeniu.

Staiga suvoki, kad viskas, ką darei iki šiol, buvo skirta vien tam, kad save surastum.

Viskas, kuo bandei užsipildyti iš išorės, tebuvo iliuzija.

Draugai. Daiktai. Tikslai ir pasiekimai. Kelionės ir pramogos. Santykiai. Įvertinimas.

Turi visa tai, na ir kas?

Vis tiek negavai to, ko trokšti.

Tas troškulys niekur nedingo. Nes niekas iš išorės ir negali jo numalšinti. Gali tik atsisukimas į patį save. Į savo sielą.

O dėmesys, lyg tyčia, visada ten – išorėje. Tarsi jį laikytų milžiniškas kablys, kurio niekaip negali atkabinti.

Privalai sukaupti visas jėgas, kiek turi, ir to vis tiek nepakanka. Reikia daugiau. Daug daugiau.

Ir kai „daugiau negu daugiau“ jau nebegali, pajunti, kad tas troškimas tik dar labiau sustiprėja.

Tai yra tas momentas, kai nebeištveri – peržengi savo ribas. Ir pamatai, kad iš tikrųjų gali žymiai daugiau, nei jos buvo nubrėžusios.

Supranti, kad ribų nėra. Jos taip pat tebuvo iliuzija. Troškimas savęs nugalėjo.

Bet kol jo nėra, kol jis netampa platesnis už tavo ribas, pasilieki iliuzijoje.

O kai tampa, atsiveria kelias, kuriuo negali neiti.