Kas buvome mes, kol nenukritome iš dangaus į Žemę? Kol nepradėjome visko dalyti į gėrį ir blogį ir matyti savęs atskirai nuo kitų. Kas buvome mes, kol nepatikėjome, kad jie, tie kiti, gali nuteisti. Atstumti. Kad įmanoma nemylėt. Kas nutiko, kai pirmą kartą pamatėme, kad yra ne tik meilė? Kad nemeilė taip pat yra. Kaip mes tuo patikėjome? Kaip patikėjome, kad balta yra juoda, o juoda – balta? Ką jautėme tą akimirką, kai supratome, kad galime taip lengvai apgauti save? Apstulb

Toje tyloje pajunti nežmonišką ilgesį. Tarsi savęs trūktų taip, kaip oro gurkšnio panėrus po vandeniu. Staiga suvoki, kad viskas, ką darei iki šiol, buvo skirta vien tam, kad save surastum. Viskas, kuo bandei užsipildyti iš išorės, tebuvo iliuzija. Draugai. Daiktai. Tikslai ir pasiekimai. Kelionės ir pramogos. Santykiai. Įvertinimas. Turi visa tai, na ir kas? Vis tiek negavai to, ko trokšti. Tas troškulys niekur nedingo. Nes niekas iš išorės ir negali jo numalšinti. Gali tik