Iki šiol daugumos mūsų gyvenimas buvo paremtas išgyvenimu. Įtampa kūne, nuolatinis budrumas, poreikis kontroliuoti. Prarasi budrumą – kažkas nutiks, todėl turi saugotis. Geriausia, kad nieks nesikeistų, tada ramu. Ir dar, tas įkyrus foninis jausmas, kad visada kažko trūksta. Esi „nepilnas“, „netobulas“. Kad „tokio, koks esi, nieks nemylės“. Dėl to mokėmės būti patogūs. Įtikti, prisitaikyti. Net jei tai reiškė išduoti save. Kad tik nebūtume atstumti. Bet visada – per pret

Toje tyloje pajunti nežmonišką ilgesį. Tarsi savęs trūktų taip, kaip oro gurkšnio panėrus po vandeniu. Staiga suvoki, kad viskas, ką darei iki šiol, buvo skirta vien tam, kad save surastum. Viskas, kuo bandei užsipildyti iš išorės, tebuvo iliuzija. Draugai. Daiktai. Tikslai ir pasiekimai. Kelionės ir pramogos. Santykiai. Įvertinimas. Turi visa tai, na ir kas? Vis tiek negavai to, ko trokšti. Tas troškulys niekur nedingo. Nes niekas iš išorės ir negali jo numalšinti. Gali tik