III. Nunulinimas

Iki šiol daugumos mūsų gyvenimas  buvo paremtas išgyvenimu.

Įtampa kūne, nuolatinis budrumas, poreikis kontroliuoti.

Prarasi budrumą – kažkas nutiks, todėl turi saugotis.

Geriausia, kad nieks nesikeistų, tada ramu.

Ir dar, tas įkyrus foninis jausmas, kad visada kažko trūksta.

Esi „nepilnas“, „netobulas“. Kad „tokio, koks esi, nieks nemylės“.

Dėl to mokėmės būti patogūs. Įtikti, prisitaikyti.

Net jei tai reiškė išduoti save.

Kad tik nebūtume atstumti.

Bet visada – per pretenzijas.

Per trūkumą, per nepakankamumą. Sau ir kitiems.

Nes  kai patys sau nepakankami, kiti taip pat „negeri“.

Viskas visada negerai.

Tai buvo išgyvenimo strategijos. Ir jos veikė. Bet dabar jau – nebe.

Ateina laikas, kai nuo viso šito pavargstame, giliai širdyje žinodami, kad gali būti kitaip.

Pastebime, kad reakcijos kartojasi, situacijos grįžta.

Kad yra tam tikri vidiniai scenarijai. Ir tai, kas atrodė kaip „aš“, pradeda matytis kaip struktūra.

Būtent čia atsiranda atstumas. Ir kartu pasirinkimas nereaguoti kaip visada. Tai deidentifikacijos, atsiskyrimo nuo asmenybės pradžia.

Suvokimas, kad esi daugiau nei asmenybė, vaidmuo ir istorija.

Kad vietoje pasipriešinimo gali būti priėmimas.

Tai nereiškia, kad buvo „blogai“. Tiesiog ši patirtis išsemta.

Tada viduje atsiranda kvietimas paleisti.

Ne per prievartą. Ne dėl „reikia“. Vien iš jausmo, kad nebesinori daugiau to laikyti.

Nes kol laikaisi asmeninės istorijos – nematai, kas iš tikrųjų esi.