Iki šiol daugumos mūsų gyvenimas buvo paremtas išgyvenimu. Įtampa kūne, nuolatinis budrumas, poreikis kontroliuoti. Prarasi budrumą – kažkas nutiks, todėl turi saugotis. Geriausia, kad nieks nesikeistų, tada ramu. Ir dar, tas įkyrus foninis jausmas, kad visada kažko trūksta. Esi „nepilnas“, „netobulas“. Kad „tokio, koks esi, nieks nemylės“. Dėl to mokėmės būti patogūs. Įtikti, prisitaikyti. Net jei tai reiškė išduoti save. Kad tik nebūtume atstumti. Bet visada – per pret