- Aš viską galiu pati? -
Iki šiol niekada apie tai nemąsčiau ir tokio klausimo sau nekėliau. Šventai tikėjau, kad neįveikiamų dalykų nėra ir galiu padaryti, ką ir kiek tik panorėsiu. Tačiau dabar, kai užsiėmusi veiklos ekologija peržiūrinėju savo veiksmus, matau, kad čia, deja, išlindo dar viena mano ego briauna: viską galiu. Ir dar: viską pati. Todėl tenka susimąstyti: o kaip tai suderinti su meile sau?
Puikiai suprantu, kad „viskam“ mano jėgų neužteks. Tai jau patikrinau, įsitikinau, ačiū – daugiau nenoriu. Vadinasi, ne viską galiu. O jei ir galiu, tai tik paaukojusi save. Tačiau save aukoti dėl pono „Aš“ toli gražu nėra meilė sau. Tenka keisti požiūrį, nes su tokiu toli nenukeliausiu. O tam ir vėl turiu tartis su juo, savo ego. Iškyla klausimas – kaip? Tačiau šį kartą Tiesa neduoda atsakymo, bet paklausia:
– O kodėl tu nori viską daryti pati?
Mano subjektyvia, be abejo, nuomone, niekas kitas taip gerai, kaip aš, nepadaro. Pačiai išeina geriau ir greičiau. Ir nereikia laukti. Vadinasi, dėl to kaltas mano perfekcionizmas. Viską darau pati, nes nepasitikiu kitais, maža to, dar ir amžinai viską taisau ir perdarinėju, taip prarasdama energiją. Vadinasi, leidžiuosi vedžiojama už
128
nosies savo ego, nors ir nusprendžiau, kad mums ne pakeliui! Pasirodo, susitarti su juo nėra taip paprasta. Jis tarsi rusiška matrioška. Atrodo, jau pažįsti jį kaip nuluptą, išlukšteni, atidarai, o jame – dar vienas, tik jau mažesnis, subtilesnis. Ir vėl viskas iš naujo.
Jis vertė mane siekti geriausio rezultato ir stengtis net tada, kai jau nebeturėdavau jėgų. Dėl to ir darydavau daugybę dalykų vienu metu, nes kitaip būčiau nespėjusi. Buvau tobulai įvaldžiusi multitaskingą* ir net didžiuodavausi savimi, kad vienu metu galiu sėdėti ne tik ant dviejų, bet ir ant trijų kėdžių. Beje, kokybė nuo to visai nenukentėdavo. Buvau tapusi tikra „supermašina“, kuriai nieko nėra neįmanomo. Mane „vežė“, kad nespėju lėkti paskui darbus, nes „kuo daugiau darau, tuo daugiau suspėju“. Todėl ir įsitaisiau nervinį išsekimą ir lėtinio nuovargio sindromą, nes bet kokia pauzė, kurios metu būčiau galėjusi leisti sau pailsėti, man tapdavo nepatogi, o aš, nežinodama, kaip elgtis, iš visų jėgų stengiausi jos išvengti.
Ir dar. Iki šiol buvau įsitikinusi, kad ši mano savybė yra vertybė. Kad jos reikia siekti, ją ugdyti. Bet juk tai – programa! Taip įteigia sistema, be sustojimo kepanti vergus-robotus, kurie jai netgi labai parankūs ir reikalingi. Pasinaudodama ego, ji pasistengia įtikinti, kad neturėdama šios savybės šiuolaikiniame pasaulyje aš būsiu niekas. Be jos neprasimušiu gyvenime, manęs nevertins. Ji – vienintelis šansas atlaikyti konkurenciją, o tai reiškia – perlipti kitiems per galvas ir padaryti karjerą, kuri gali garantuoti sotų gyvenimą šiek
* Daugiaveika (angl. k. – multitasking).
129
tiek virš išlikimo ribos. Dėl to imu sukti tą prakeiktą voverės ratą ir bijau pakelti galvą, kad iš jo neiškrisčiau. O iš tikrųjų tampu jos vergu, imu jai tarnauti. Maža to, siekiu įgyti kuo daugiau įgūdžių, kaip valdyti laiką, gyvenimą ir save, kad tik suspėčiau kuo daugiau nuveikti per kuo mažesnį laiko tarpą. Nes „gyvenimas trumpas“.
Be to, mane erzina kitų žmonių lėtumas. Ar tai nereiškia, kad pagal veidrodžio principą pati turėčiau sulėtėti? Geriau pagalvojus, skubėdama gyventi imu negirdėti savo vidaus. Nematau gyvenimo žemėlapio. Pametu savo vidinį kompasą ir pasiklystu, todėl pridarau klaidų, kurias vėliau turiu taisyti. Skubėdama nepadarau daugiau, tik prarandu sąmoningumą! Paradoksalu, tačiau būtent skubėjimas ir trumpina gyvenimą – jis bėga nejučiomis. Juk tam, kad suspėčiau, daugelį dalykų imu daryti automatiškai, per daug apie tai negalvodama. O kas automatiška, tas nėra sąmoninga. Sąmoningumas yra jausti, ką darai. Čia ir dabar, nebėgant mintimis į kitą vietą ar kitą laiką. Valgyti, kai valgai. Bėgti, kai bėgi. Dirbti, kai dirbi. Ilsėtis, kai ilsiesi. Tačiau dažniausiai viskas kitaip. Dažniausiai valgai laikydamas prie ausies telefoną, derindamas „neatidėliotinus“ reikalus ir dar kažką maigydamas kompiuterio klaviatūroje, nors darbe šiuo metu pertrauka ir privalai ilsėtis.
Tik kur tuo metu yra sąmonė? Ten, kur dėmesys. O jis, išbarstydamas energiją po trupinėlį, blaškosi po įvairius dalykus. Atsitokėji supratęs, kad likai be jėgų. O jeigu tai tampa kasdieniu įpročiu, jos taip ir nesugrįžta.
130
Tik ką gali duoti kitiems, kai esi nuolat išsekęs? Nieko, išskyrus surauktą veidą ir amžiną bambėjimą. Ir vėlgi – tai jau patikrinau, įsitikinau, ačiū – daugiau nenoriu. Taigi, akivaizdu: turiu dar vieną užduotį – nulaužti programą „aš pati“ arba „aš viską galiu“. Žinau, pasąmonę perprogramuoti nebus lengva, tačiau tikiu, kad nuolat stebint save ir savo reakcijas – įmanoma. Reikia tik pagalvoti, kaip.
– Ir vėl pradėk nuo mažų dalykų, nuo to, ką darai kasdien, – pataria man Tiesa. – Pratinkis perleisti kai kurias paprastas užduotis kitiems šeimos nariams. Ir jeigu nereikalausi tobulo atlikimo ir nesureikšminsi nesėkmių – tikrai pavyks. Verčiau jau padėkok.
Turiu pabandyti, o kas man belieka? Nuėmusi savo ego karūną, jau ketinu prašyti vyro pagalbos buityje, bet staiga iškyla mintis: juk neišsiprašysiu! Vėl teks zyzti, bambėti, pyktis, laukti iki begalybės, kol neiškentusi padarysiu viską pati. Juk taip jau buvo ne kartą! O, nee! Šitas modelis neveikia! Ne, čia kažkas negerai. Turiu suprasti savo elgesio algoritmą. Kas, po velnių, su manimi ne taip?! Tada, kai man siūloma pagalba, aš jos atsisakau, nes juk „galiu pati“. Tačiau tada, kai prašau padėti, niekas nepadeda!
Jaučiuosi beviltiškai... Bet tada pagalvoju: o kaip jaučiasi jis? Staiga mano dėmesio centras nuo manęs pasislenka link jo, Aleksandro. Susitapatinu su juo ir bandau suprasti, kaip jausčiausi būdama jo kailyje? Jeigu būčiau vyras, šalia kurio yra moteris, kuri „viską gali pati“?
Iškart pasijuntu nesvarbi. Nereikalinga. Atsakau: gali pati – tai ir daryk pati. Ir nustok zyzti, nes tai erzina. Netrukdyk man žiūrėti teliko. Taip! Tokia būtų mano reakcija! Natūralu, kad ir jo yra
131
tokia. Jei žmogus jaučiasi nereikalingas šeimos gyvenime, jis praranda susidomėjimą savo šeima. O jei nėra daugiau kuo domėtis, belieka domėtis savimi. Ir nugrimzti į egoizmą. Argi toks gyvenimo būdas neveda prie vyriškų savybių praradimo? Prie visiško atsipalaidavimo, kai nereikia rūpintis savo moterimi, nes ji viską gali pati? Net ir savimi dažnai nereikia rūpintis, nes tą irgi padaro ji. Kas belieka? Džiaugtis ir tyliai degraduoti. Jaustis, tarsi būtum tuščia vieta, ir bandyti tą jausmą kuo nors užmaskuoti. Iš patirties galiu pasakyti: labai gerai tam pasitarnauja sofa, televizorius ir alaus skardinė. Ir taip diena iš dienos... Patikrinau, įsitikinau, ačiū – daugiau nenoriu.
Taip, galbūt aš viską galiu pati, nors, kaip paaiškėjo, tai irgi didelis klausimas, – bet jei viską pati ir darysiu, man neliks nei laiko, nei jėgų mylėti! Nei savęs, nei kitų. Todėl turiu su savimi susitarti.
Galbūt būtų galima taip: aš viską galiu pati, vadinasi, galiu sau leisti pati daryti ne viską? Taip! Man tai patinka!
Žinau, šitaip šiek tiek apgaunu savo ego. Tačiau tai dar vienas žingsnelis meilės sau link! Ne teorinis, o praktinis. Žengusi jį, įgyvendinu tai, ką pati sau pažadėjau: jokios įtampos ir nuovargio, kuris šiuo metu man yra toks pat reikalingas, kaip šaltas oras geliantiems sąnariams. Mano sergančiai sielai dabar reikia kuo labiau atsipalaiduoti ir nusiraminti. Ir visai ne dėl savo naudos. Žinau, kad tik tuomet kitiems bus gera su manimi, kai man pačiai su savimi bus gera.
Todėl nuo šiol jau neskubu per jėgą atsukinėti stiklainio dangtelio, nors „galiu pati“. Žinau, kad galiu, ir man jau nereikia to
132
sau įrodyti. Nereikia įrodyti, kad esu stipri. Ir nors žinau, kad šiuo atžvilgiu mane dėl tariamo „silpnumo“ ir nesugebėjimo atsukti dangtelio per dantį patrauktų ne viena kovotoja „už lygias teises ir galimybes“, man į tai jau nusispjaut. Šypsausi, nes dar visai neseniai pati būčiau iš savęs pasišaipiusi. Tačiau dabar tik pastatau stiklainį ant stalo. Pamatęs jį, mano vyras atskuba į pagalbą, nors tiesiai to visai net neprašiau. O vėliau ir kibirą žemių paima man iš rankų. Turėjau jų prisikasti, kad persodinčiau sode gėles. Laisvai galėčiau panešti pati, ne kartą tą ir dariau. Bet dabar šalia jis, ir man smagu leisti jam pasijusti stipriu ir globojančiu vyru.
O kai užsimirštu ir netyčia nusiplūkiu per dieną kuopdama namus, vakare neskubu dar ir išdžiaustyti skalbinių, nors galėčiau, juk tai toks menkniekis. Tačiau dabar mano tikslas kitoks, todėl tik prigulu pailsėti, leisdama jam suprasti, kad pavargau. O jis paima ir išdžiausto.
Štai kaip viską į vietas sustato tas mažas šlakelis meilės sau. Susikalbame be žodžių, nes kiekvienas esame savimi ir leidžiame dalykams vykti natūraliai. O aš dar kartą pasitvirtinu seniai žinom tiesą: kai moteris laiminga, laimingi visi aplink ją. Tik tada, kai pradedu rūpėti pati sau, manimi pradeda rūpintis ir Aleksandras, nors iki šiol tik niršdavo, kad nuolat esu pavargusi. Ir tai įvyksta savaime. Nemoralizuojant, neaiškinant „gyvenimo tiesų“ ir neįrodinėjant savo teisybės. Paprasčiausiai pakeitus savo mąstymą. Ir aš su džiaugsmu tai priimu.
Jau po kelių mėnesių pastebiu, kad jis vis dažniau pasisiūlo padėti ir klausia, gal man ko nors reikia. Net imasi iniciatyvos ką
133
nors padaryti namuose pats. Ir netenka prašyti, nors anksčiau kai kurių dalykų nepriprašydavau metų metus! Tai neįtikėtina – man kas kartą atvimpa žandikaulis, tačiau tai nėra priežastis užmiršti tinkamai atsidėkoti. Taigi, vertinu, giriu ir dėkoju. O tai, rodos, dar labiau jį paskatina. Šitaip, grįžtant mano moteriškumui, jo vyriškumas taip pat ima skleistis. Diena iš dienos, savaitė po savaitės mano antroji pusė tampa visai kitu žmogumi: jautriu, rūpestingu, globojančiu, prisiimančiu naštą ir atsakomybę, o ne bandančiu ją užkrauti ant viską „galinčios“ moters pečių.
Ir aš juo didžiuojuosi ne mažiau, negu didžiuojuosi savimi. Bendromis mūsų jėgomis pralaužta ego siena ir peržengtas nemeilės barjeras pamažu ima tolti.
Nejaugi tai liks praeityje?
134