- Švara -
Atkurta veiklos pusiausvyra į mano gyvenimą atneša ramybę, po truputį grįžta ir fizinės jėgos. Vėl pajuntu begalinį norą judėti ir visų pirma tvarkytis aplink save ir savyje. Norėčiau iššveisti visus kampus, pasiėmusi dantų šepetėlį, tačiau negaliu. Turiu save prilaikyti, kad vėl nepažeisčiau pusiausvyros, todėl primenu sau: ne viską iš karto, pamažu.
Taigi, šiandien valau savo naujų namų langus. Pagaliau! Persikraustėme prieš metus, bet namas vis dar tebeįrenginėjamas, tad anksčiau tą daryti nebuvo prasmės. Kai aplink statybos, nešvarūs langai vaizdo negadina. O ir man tai netrukdo, visus metus kažkaip sugebu to nematyti. Dėmesys krypsta į tai, kas toli už lango, lengvai praslysdamas stiklo paviršiumi jo nepalietęs.
O ten – natūrali gamta. Judri, traški javų laukų žaluma ir ramus šaltalankių giraitės mėlis. Erdvios pievos, pritrupintos spalvotų žiedų, baltų ir geltonų. Žemių bokšteliai, šviežiai supilti kurmių, bet tik žolėje palei tvorą ir ne arčiau, nes mes taip susitarę. O danguje šaižiai klykia erelis rėksnys, tyliai skrosdamas orą plačiomis sparnų burėmis. Matyt, drausmina ereliukus, pernelyg įsidūkusius padangėje ir užsimiršusius, kad šeimos galva juos moko medžioti.
135
Tolumoje matau seną sodą, tvirtas ąžuolas jo centre. Už jo – kitas pasaulis, ne mano. Švieži krūmokšniai šalia, būrelis stirnų, kasdien prieinančių pasmaguriauti. Ramiai pietaujantis zuikis ir lapė, dar tik medžiojanti savo pietus. Debesis juodų strazdų šafrano snapais klegėdamas kyla ir leidžiasi, pakyla, vėl leidžiasi, tarsi pagal komandą. Žinau, nules mano vyšnias, kurių kada nors bus. Bet tiek to, leisiu. Gal paliks ir man bent truputį.
Stebiu šį laukinį gyvenimą iš arti. Pro savo langus. Tiek judesio, veiksmo ir garso, ir vis dėlto visa tai teikia ramybę. Taip įdomu, įtraukia, kad nematau, kas prieš akis, ant lango stiklo. Man tai nerūpi, rodos, netrukdo, bet, deja, taip tik atrodo.
Kaip trukdo, suprantu tik išvaliusi langą. Žvelgiu pro jį, vėl matau mėlyną vasaros dangų, pritaškytą pieno putų purslų, ir negaliu patikėti jo ryškumu! Atrodo, tas pats dangus – bet kitoks. Kitaip mėlynas. Kitaip džiugus. Labiau.
Skaidrus stiklas nušviečia vaizdą kitu kampu. Ir anksčiau regėjau tą patį dangų, tačiau pasąmonė fiksavo tai, į ką nekreipė dėmesio akys. Pasąmonė nepraslysta pro dulkes nei pro musių paliktus pėdsakus. Ji surenka viską. O tada perduoda tam tikru vibraciniu dažniu. Bijau ir pagalvoti, kokiu. Iki tol, kol pradedu valytis, manau, kad jo nejaučiu.
Bet iš esmės ši istorija – ne apie tai. Ji apie kitokią švarą.
Apie švarą mūsų širdies ir minčių. Nes „langas“ yra mūsų pasąmonė.
Kokiu sluoksniu nuosėdų, dulkių, voratinklių tas langas aptrauktas? Ar jis nenučiupinėtas purvinomis rankomis? Ar ant stiklo nėra
136
svetimų pirštų žymių? Ar jis apskritai kada nors buvo valytas? Ar per jį dar iš viso įmanoma ką nors įžiūrėti? Ir ar tai neiškreipia vaizdo?
Gerai įsižiūrėjusi, matau nusėdusias ant stiklo savo patirtis. Džiaugsmingas ir skausmingas. Šviesias, tamsias. Jos visos reikalingos, svarbios, nes jos – gyvenimas, tačiau per jas aš nematau tiesos. Vis dėlto įdomu, kas ten už jų. Nesužinosiu, jei nenuvalysiu stiklo. Jei nesuvoksiu savo patirčių, jos taip ir liks gulėti dulkių sluoksniu.
Gali to nematyti arba apsimesti, kad nėra. Kai susigyveni, imi nepastebėti. Pripratus tampa patogu. O kam valyti? Juk tai sunkus darbas! Geriau nejudinti ir žvelgti, tarsi nuosėdų nebūtų. Taip daug paprasčiau.
Tik ką matysi? Tikrovę ar iliuziją?
Ar jis, pasaulis, toks yra, kokį matai pro langą, pro kurį jau nesimato nieko, tik nuoskaudos ir neviltis? Tik žaizdos, skylės ir randai?
O kas, jei pasiryši nuvalyti? Suprasi, kad už jo – šviesa. Kurios dar negali matyti, nes yra, kas ją nuo tavęs slepia. Tas purvas paskandina tamsoje ir nematai, kur eiti. Ir paverčia bejėgiu, nors esi galingas. Ribotu, nors esi beribis. Uždaro į dėžutę.
Dėžutėje saugu, čia niekas negresia, ne taip, kaip už dėžutės, kur nežinomybė. Bijai, ko nežinai, ir... kad skaudės.
Tačiau bijoti nėra ko, nes ten saugu. Ten tik nėra ribų. O to labiausiai bijo ego. Ir renkasi ribas – dėžutę, kuri yra iliuzija. Nors ji neegzistuoja, o yra sukurta proto.
Galiu iš jos išeiti, jei tik įveiksiu baimę. Juk rinktis visada galiu – ar likti, ar peržengti neegzistuojančias ribas ir... išvalyti langus.
137