- Kovoti ir pasiduoti -
Jos vardas Vaida. Pranešė, kad užsuks į svečius. Džiaugiuosi, ruošiuosi ir laukiu, bet jos atvykimą lydi itin aktyvios, netgi agresyvios energijos pliūpsnis: vos įžengusi pro duris ji jau šaukia, kodėl jos niekas nepasitinka? Gal nelaukia? Ši energija taip gerai užmaskuota ir paslėpta, kad greičiausiai pati jos nesuvokia. Bet aš ją pajuntu iš toli.
Todėl neskubu jos pasitikti. Specialiai. Nenoriu priimti tos aižios vibracijos, kuri išmuša mane iš vėžių, išbalansuoja. Reikia šiek tiek laiko, kad atgaučiau pusiausvyrą.
Vaida atrodo tokia gyvybinga, netgi pernelyg. Tai tereiškia tik viena: jos, kaip ir mano, gyvenime kažkur trūksta pusiausvyros. Gaunu signalą suklusti – kur? Įsižiūriu ir matau begalinį vidinį nuovargį. Baimė verčia ją pulti ir daro piktą. Bet ko gi ji bijo?
Nereikia daug laiko, kad suprasčiau. Matau: ji jau seniai bėga savo kasdienybės rate. Lygiai kaip ir aš kadaise, suka jį vis greičiau ir greičiau. Ji yra nuostabi moteris, rūpestinga ir mylinti žmona bei mama, tačiau, bijodama ateities, bijodama prarasti kontrolę, nuolat ko nors reikalauja iš savęs, savo vyro, vaikų. Per juos neranda nė trupučio laiko pasidžiaugti gyvenimu, tik karštligiškai nori viską
124
tvarkyti ir reguliuoti. Ne tik aplinkoje, bet ir gyvenime. Tobula tvarka privalo būti visur – pradedant namų grindimis, baigiant vaikų ateitimi.
Vaida žūtbūt siekia valdyti padėtį ir atiduoda tam visą savo energiją, neturėdama kur jos pasipildyti. Nors ir norėtų, jau negali sustoti. Taip smarkiai įsuktas ratas, kad iš jo nebeiššoksi. Vos tik ji pabando, protas sukelia tokį diskomfortą, kad kuo greičiau norisi grįžti atgal – į ratą, nes kitaip jau nepatogu. Ji mano, kad sulėtintas tempas ir mažesni reikalavimai sukelia nerimą. Bet iš tikrųjų tai protas tampa neramus, nes staiga dingsta jo įprastas užimtumas sukti tą ratą.
Todėl, nors ir pavargusi, ji verčiau vėl renkasi jį.
Aš taip ją suprantu! Juk pati tai patyriau, o joje išvystu save. Tačiau ar galiu padėti? Ar galima padėti žmogui, jei jis to neprašo? Žinau, kad jai padėti tegali jos pačios Tiesa, bet jos Vaida dar negali girdėti, o pagalba iš išorės tik priverstų ją gintis, tai reiškia – pulti. Todėl tik apkabinu ją ir pasakau:
– Baik. Paleisk. Viskas gerai. Tobula tvarka nėra taip svarbu kaip laisvė.
Jaučiu, kaip jos vibracijos kinta – Vaida atsipalaiduoja, paleisdama nežmonišką įtampą. Suprantu, kaip jai to reikėjo. Reikia. Nes pati save laikė toje įtampoje, bijodama atsipalaiduoti, pati sau to neleisdama. Bet tada ji taria:
– Kada aš pagaliau pailsėsiu?
O aš atsakau:
– Niekada.
125
Kol kas daugiau nieko negaliu pasakyti, todėl tik priduriu širdyje: pailsėtum tik tada, jeigu leistum sau tai padaryti. Paleisdama kontrolę, kuri tėra iliuzija. Nebėgdama paskui tikslus, kuriuos iš baimės kuria tavo ego. Nesiekdama valdyti padėties bet kokia kaina. Nestovėdama už nugaros savo vaikams. Nedresuodama vyro. Leisdama būti sau ir kitiems. Džiaugtis vieni kitais ir santykiais, savaime egzistuojančiais tarp jūsų.
Tu to neleidi, nes esi kovotoja. Lygiai tokia pat, kokia buvau aš. Baimė neleidžia tau nustoti kovoti. Tu, kaip ir aš, tą darysi iki paskutinio savo jėgų lašo, kol šis, pagaliau iškritęs, tave pribaigs, sudaužydamas iliuzijas apie tariamą kontrolę ir stiprybę, kuri iš tikrųjų tėra baimė, atsiradusi iš ego diktuojamo savisaugos instinkto. Ši baimė neleidžia pasitikėti, liepia nenutraukiamai kontroliuoti, įsakinėja laikyti ir valdyti, nes kitaip, jei tik paleisi ją akimirkai, viskas grius. Jei nors trumpam nusisuksi.
Tau taip atrodo. Tik ši našta, ši atsakomybė, jau baigia prilenkti tave prie žemės. Bet siela trokšta iš jos išsivaduoti, nebyliai rėkdama tavo akimis. Tu to negirdi. Kol kas negali girdėti. Bet aš girdžiu. Trokštu, esu pasiruošusi tau padėti, jei tik to panorėsi.
O kai man leisi, pasakysiu tą patį, ką ir sau sakiau. Kad jau gana. Gali liautis sukti tą ratą, gali paleisti kontrolę – nuo to pasaulis nesugrius. Kad tu kovoji todėl, kad taip įpratai vaikystėje. Nes nebuvai saugi. Ir dar – kad bijai to, ko nėra. Tačiau vis galvoji: o kas, jeigu bus? Kas bus, jei nustosiu priešintis? Jei nustosiu bijoti? Tu to nežinai, todėl ir bijai. Todėl puoli bet ką, kas drįsta tau prieštarauti, nepaklusti ar ko nors paklausti – tai verčia tave jaustis
126
bejėgei. Tada tu dar labiau bijai, dar labiau priešiniesi, dar labiau puoli. Todėl tave supa ta agresyvios energijos aura, kurią jaučiu net per didžiausią atstumą.
Tu gali nugalėti savo baimę tik vienu būdu – meile ir pasitikėjimu. Kovoti su gyvenimu reiškia pralaimėti. Nes bet kokia kova kelia įtampą ir dar didesnį pasipriešinimą. Tai visada sunku ir atima jėgas. Paprasčiausiai dėl to pavargsti, todėl tampi pikta.
Nekovok su juo, nesistenk jo valdyti ir kontroliuoti, pasileisk ir pasiduok jo tėkmei, švelniai nešančiai ten, kur iš paskutinių jėgų priešiniesi eiti. Patikėk – jau nėra ko bijoti. Nereikia gintis. Nereikia kontroliuoti.
Esi saugi ir mylima. Ir visada buvai.
127