pačios, tai kaip nevengsi svetimų? Būdama ypač jautri, iš tikrųjų vengiau bendrauti, bijojau žmonių. Todėl iki šiol mano pasirinkimas visada būdavo neįsileisti nieko vidun – nei į širdį, nei į gyvenimą, atsitveriant nuo visų nepramušama siena.
   Ir štai dabar, saulėtą pavasario rytą, su didžiausia nuostaba ir pasigėrėjimu jaučiu tą sieną savyje tirpstant kaip ledą. Staiga man tampa neįtikėtinai nuostabu ir gera žiūrėti tiesiai į akis net ir nepažįstamiems žmonėms, žvilgsniu lengvai praslystant pro išorinį apvalkalą, vadinamą kūnu, ir paliečiant tai, kas viduje. Nelieka jokios baimės ir jokio noro saugotis. Juk bijo tik ego, tai jo paskirtis saugoti. Užsidaryti taip, kad būtų saugu. Nuo visų ir nuo visko.
   O man nebaisu ir gera, nes žiūriu širdies akimis. Ir žmonės pasitinka mane padrąsinančiai šypsodamiesi, tarsi žinodami mano paslaptį, pritardami pokyčiams ir sveikindami. Baimę keičia drąsa ir dabar aš jau tampu tikrai nenugalima, nes tai ne ta drąsa, kurią išgalvojau. Tai niekieno nevaržoma, tikra ir galinga mano širdies drąsa be jokių proto sukurtų iliuzijų.
   Atvėrusi širdį, atidarau kelią ir šiai peržiem išsiilsėjusiai, jaunatviškai veržliai ir dosniai pavasarinei gyvybinei jėgai. Godžiai geriu ją kaip perdžiūvusi, drėgmės ištroškusi kempinė, pripildydama jos kiekvieną savo odos porą. Ji įsiskverbia į mano esybę, užkrėsdama neišvengiamu noru kartu su ja kurti, sėti, auginti, o aš pasiduodu vilionėms ir nekantraudama, su didžiausiu užsidegimu daiginu pirmąjį savo gyvenime daržą – žalumynus, salotas ir daržoves, su džiugesiu laukdama kiekvieno tarsi iš niekur išlendančio žalsvo daigelio. Rūpinuosi jais kaip kūdikiais – girdau ir šildau, vėdinu