top of page

- Veikti ir būti -

Aš prisėmiau batus, o tai reiškia tik viena,
Pavasaris skubina ilginti dieną:
„Kiekgi galima laukti, netampyki gumos!“
Tik man norisi eit ir padžiauti batus...

 

Bet aš neisiu. Nes kas tuomet jį pasitiks?
Ir ilgai tada žemėje bus dar naktis...
Niekas juo netikės, kol toks liaunas jisai,
Nes mažais mes nenorim tikėti visai.

 

Kažkas sako: „Žiema dar. Nustoki kvailiot.“
O aš pagalvoju: „Gal eik tu velniop...“
Nusišypsau ir akį pavasariui merkiu,

Sušlapusias kojas į sniegą sumerkus.

 

   Yra laikas miegoti ir laikas pabusti. Laikas ilsėtis ir laikas veikti. Laikas sustingti žiemą ir laikas atgimti pavasarį...
   Nors žiema ir buvo labai jauki savo baltais patalais ir liūliuojančia sniego ramybe, tačiau man visada reikia saulės ir jos šilumos.

118

Ji pripildo, įkrauna, pamaitina ir atkuria, primindama, kad atėjo laikas veikti. Ir štai pagaliau nujaučiu pavasarį. Ne, ne todėl, kad bunda gamta – dar ne. Ji dar tik laukia, kol bus pažadinta. Tiesiog vos išėjusi į šviežią orą pajuntu į mane plūstančią energiją. Ji tokia skvarbi ir galinga, kad pasiekia odą net per storiausius žieminių drabužių sluoksnius, vis dar saugančius kūną nuo šalto vėjo.
   Kovo pabaiga, lygiadienis. Sniegas jau beveik visur nutirpo, tik kur ne kur dar likęs iš pažiūros stiprus, nors jau labai susenęs marių ledas tyliai aimanuodamas braška, besipriešindamas šiam gerai pailsėjusiam ir pasiruošusiam bet kada sprogti pavasariniam gaivalui. Bet net ir jis pavargsta ir vis dažniau bejėgiškai pasiduodamas visu garsu pokšteli. Saulė kada ne kada nudžiugina mojuodama iš savo aukštybių kaip koks imperatorius, teikęsis pasirodyti ložėje prieš išalkusią jo didenybės spindulių minią. Jų dar nedaug, todėl stengiuosi pagauti kiekvieną blyksnį, išgirsti kiekvieną šildančią žinutę.
   Net ir pro automobilio lango plyšį pralindęs išdykęs kaitrus spindulėlis, kaip koks donžuanas linksmai ir nutrūktgalviškai paliesdamas mano lūpas ir smakrą, yra man be galo reikšmingas, nes priverčia nusišypsoti.
   Tačiau pavasario energija – visai kas kita nei šiluma. Ji pirmesnė. Šiluma ir šviesa – tai šios energijos savybės, jos veiklos pasekmės. Ir štai ji jau dirba savo darbą, visus, kas gyvas, užpildydama kuriančia jėga. Trokšdama jos prisipildyti, darau tai, kas man visuomet buvo sunkiausia – bandau atsiverti.
   Visą gyvenimą buvau labai uždara. Niekas nežinojo, kuo gyvenu ir kas man rūpi, net mano šeima. Juk saugojausi net savęs

119

pačios, tai kaip nevengsi svetimų? Būdama ypač jautri, iš tikrųjų vengiau bendrauti, bijojau žmonių. Todėl iki šiol mano pasirinkimas visada būdavo neįsileisti nieko vidun – nei į širdį, nei į gyvenimą, atsitveriant nuo visų nepramušama siena.
   Ir štai dabar, saulėtą pavasario rytą, su didžiausia nuostaba ir pasigėrėjimu jaučiu tą sieną savyje tirpstant kaip ledą. Staiga man tampa neįtikėtinai nuostabu ir gera žiūrėti tiesiai į akis net ir nepažįstamiems žmonėms, žvilgsniu lengvai praslystant pro išorinį apvalkalą, vadinamą kūnu, ir paliečiant tai, kas viduje. Nelieka jokios baimės ir jokio noro saugotis. Juk bijo tik ego, tai jo paskirtis saugoti. Užsidaryti taip, kad būtų saugu. Nuo visų ir nuo visko.
   O man nebaisu ir gera, nes žiūriu širdies akimis. Ir žmonės pasitinka mane padrąsinančiai šypsodamiesi, tarsi žinodami mano paslaptį, pritardami pokyčiams ir sveikindami. Baimę keičia drąsa ir dabar aš jau tampu tikrai nenugalima, nes tai ne ta drąsa, kurią išgalvojau. Tai niekieno nevaržoma, tikra ir galinga mano širdies drąsa be jokių proto sukurtų iliuzijų.
   Atvėrusi širdį, atidarau kelią ir šiai peržiem išsiilsėjusiai, jaunatviškai veržliai ir dosniai pavasarinei gyvybinei jėgai. Godžiai geriu ją kaip perdžiūvusi, drėgmės ištroškusi kempinė, pripildydama jos kiekvieną savo odos porą. Ji įsiskverbia į mano esybę, užkrėsdama neišvengiamu noru kartu su ja kurti, sėti, auginti, o aš pasiduodu vilionėms ir nekantraudama, su didžiausiu užsidegimu daiginu pirmąjį savo gyvenime daržą – žalumynus, salotas ir daržoves, su džiugesiu laukdama kiekvieno tarsi iš niekur išlendančio žalsvo daigelio. Rūpinuosi jais kaip kūdikiais – girdau ir šildau, vėdinu

120

ir vėl apkloju. Juk tai gyvybė, tai – pati gamta, maža jos dalelė, kuriai aš galiu padėti tapti kažkuo didžiai stebuklingu – užaugti ir subrandinti vaisius.
   Su saldžiu malonumu stebėdama, kaip augalas atsiliepia į savo sielos šauksmą, nuolankiai ir klusniai vykdydamas jos valią, aš pati mokausi sulėtėti, įsiklausyti ir paklusti. Kažkodėl esu įsitikinusi, kad salotos sėklytė tikrai neiškrės pokšto ir neužaugs pomidoru, o šis staiga neapsipils levandos žiedais. Net ir tokia paprasta gyvybinė forma sugeba nuolankiai vykdyti savo misiją ir būti tuo, kuo jai skirta būti, tad kodėl mums tai yra taip sunku? Kodėl mes nežinome, kas esame ir koks mūsų gyvenimo tikslas? Kur amžinai bėgame ir skubame? Ko ieškome ir ką bandome surasti? Jei kiekviena Visatos dalelė turi savo – tik jos vienos – misiją, turime ir mes. Kodėl taip sunku suprasti, kokia ji yra? Gal mes ieškome ne ten, kur turėtume ieškoti? Gal iš viso nereikia ieškoti? Gal mes stengiamės tada, kai nereikia stengtis? Veikiame tada, kai reikėtų ne veikti, o tiesiog būti – kantriai laukiant, kas iš tos sėklos išdygs?
Tokia yra veikimo nieko neveikiant prasmė – išlikti neveikliu stebėtoju viduje, stebinčiu save, veikiantį išoriniame pasaulyje, – pritaria man Tiesa.
   Ir aš nuolankiai mokausi būti, o ne daryti. Būti viduje, net ir veikdama išoriškai. Nes verstis per galvą, nejausdama savęs, išmokau gerai. Dar visai neseniai be veiklos nebūčiau ištvėrusi nė minutės. Neveikla man visada siejosi išskirtinai tik su kančia. Neramus protas tuoj pat imdavo nuobodžiauti ir vyti pirmyn, vos tik pajutęs minčių vakuumą. Maža to, buvau įpratusi daryti keletą

121

 

dalykų vienu metu, kad nebūtų taip nuobodu! Laikiau save be galo veiklia. Jaučiausi galinti viską. Greitai ir daug. Todėl vadinau save Turbo. Turbo greičiu save ir ištaškiau. Taigi, dabar tenka išmokti kitaip. Tenka išmokti stebėti save veikiančią ir likti neveikliai viduje.
   Keista, bet net nenumaniau, kad tai gali teikti tokį didelį malonumą. Jį dovanoja net ir pačios mažiausios smulkmenos, nes nuramintas protas sugeba susikoncentruoti į smulkiausius dalykus, pastebėdamas tai, ko, rodos, neįmanoma pastebėti skubant. Šie menki dalykėliai pajėgūs suteikti laimės jausmą, nes esmė yra ne tai, kiek daug gali aprėpti, o kiek giliai.
   O nuolat bėgdamas protas tampa panašus į visu greičiu besisukančiame rate šuoliuojančią voverę. Arba pelę, paniškai lekiančią labirintu, kuriame nėra nei pabaigos, nei išėjimo. Protui įdomu tik pats bėgimas ir niekas daugiau. Todėl jis nemato nieko, tik savo tikslą. Jam svarbu nesustoti. Bet kas nusprendžia, kas yra svarbu, o kas ne? Tas pats ribotas ir neramus protas. Ar jis turi teisę spręsti, ko reikia sielai? Ne, daugiau tokios teisės jam tikrai nesuteiksiu. Net nusipurtau pagalvojusi apie tai. Nenorėčiau į šią būseną vėl sugrįžti. Nors pati, kaip ir dauguma, buvau ją sau susikūrusi. O būsena, patiriama nuraminus protą ir išmokus tiesiog mėgautis buvimu, yra nesulyginama su niekuo. Tai yra gyvenimo, būties malonumo pojūtis.
   Kaip parodė gyvenimas, per daug daryti kartais yra netgi blogiau, nei nedaryti nieko. Jis mane ir sustabdė, kai pati negalėjau sustoti. Sustabdė priverstinai ir ilgam. Kadangi dabar privalau atgauti

122

gauti jėgas ir pereikvotus gyvybinės energijos resursus, turėsiu peržiūrėti dar vieną savo gyvenimo būdo aspektą – ar tikrai visi mano veiksmai yra neišvengiamai būtini? O kol kas papasakosiu vieną istoriją. Istoriją apie bėgimą iš baimės.

123

bottom of page