- Energija -
Kas yra energija ir iš kur ji atsiranda, susimąstau tik tada, kai jos atsargos kritiškai išsenka ir man jokiais fiziniais būdais nepavyksta jų atgauti. Nepadeda nei kokybiškas sveikas maistas, nei sportas, fizioterapija ir poilsis. Jėgų tiesiog nėra, mane lydi nuolatinis nuovargis net ir nieko neveikiant. Plaukų džiovinimas tampa nemaloniu darbu, nes sunku išlaikyti pakeltą rankoje džiovintuvą, o ką jau kalbėti apie dulkių siurblio stumdymą po namus. Kas keletą minučių turiu daryti pertraukas, pailsėti ir atgauti jėgas.
Ateina mintis, gal man jau senatvė? Tačiau tai neįtikina, nes aplink matau daugybę gerokai brandesnio amžiaus sulaukusių gyvybingų žmonių. Jie kupini gyvenimo džiaugsmo ir jėgų, nors fizinė sveikata jau ne geriausia! Gyvybinės jėgos jiems pakanka ir ilgiems pasivaikščiojimams, ir dūkti su anūkais, ir keltis su aušra. O man nepakanka. Išeinu trumpam pasivaikščioti, kad pailsėčiau, o grįžtu pervargusi. Taigi, palyginti su jais, mano padėtis neatrodo normali, tad nusprendžiu, kad privalau kažką daryti.
Ir staiga man topteli: gyvybinė jėga! Ogi štai, kur šuo pakastas! Aš neturiu gyvybinės jėgos, ne taip kaip į mano akiratį papuolę senoliai. Jie ja tiesiog trykšte trykšta. Pavyzdžiui, mano prosenelis
104
gyveno ilgiau nei šimtą metų ir kasdien pėsčias mišku sukardavo daugybę kilometrų. Vienas ir be jokios lazdos! Ir į mišką pats nueidavo, nors gyveno mieste ir iki jo dar būdavo geras gabalas kelio.
Kas yra ta gyvybinė jėga, kokia jos paslaptis? Iš kur ji ateina? Akivaizdu, kad jos gauname ne tik su maistu. Tiesa, taip gauname fizinės jėgos. Mano kūnas, suvirškinęs maistą, paverčia jį energija ir naudoja savo poreikiams – širdies, plaučių, inkstų, smegenų, raumenų darbui. Tačiau sielai reikalinga dvasinė energija. O ji ateina per širdį, nes šioji – dvasios buveinė. Nuo jos priklauso, kaip jaučiamės – pakylėti ar depresyviai. Įsimylėję skraidome lyg ant sparnų, nes tuomet esame kupini gyvybinės energijos. O išsiskyrimas, netektis, širdies skausmas, negatyvios emocijos ir mintys atima ir fizines, ir dvasines jėgas – mes prarandame netgi norą gyventi.
Taigi man prireikia teorinių žinių, tad pasitelkiu į pagalbą senovės Rytų (daugiausia Indijos ir Kinijos) mediciną bei filosofiją. Ji išskiria tris pagrindines prigimtinės energijos rūšis, kurios yra tampriai susijusios ir visiškai priklauso viena nuo kitos: reprodukcinę, gyvybinės jėgos ir dvasinę energiją. Transformuojama reprodukcinė energija virsta gyvybine, o gyvybinė – dvasine, taip aprūpindamos visus tris žmogaus kūnus: fizinį, subtilųjį (sielą) ir supersubtilųjį (dvasią). Kadangi energinė sistema yra vientisa ir nedaloma, trūkstant kurios nors rūšies energijos, neišvengiamai kenčia visas organizmas.
Kiek esame energingi ir sveiki, iš esmės priklauso nuo to, kiek turime gyvybinės jėgos energijos, dar vadinamos či Kinijoje arba prana Indijoje. Ji yra tiek žmogaus, tiek Visatos varomoji jėga,
105
visur esanti atomo energija. Sakoma, kur yra deguonies, ten yra ir pranos (či).
Gyvame organizme ji teka energinės sistemos meridianais, aprūpindama gyvybinius organus. Ji yra jėga, verčianti kraują tekėti gyslomis, o plaučius kvėpuoti. Tai pats judėjimas arba veiksmas.
Organizme ši energija yra gaunama, transformuojant reprodukcinę energiją – jai jungiantis su oru ir maisto medžiagomis. Taigi, maistas ir deguonis – dar ne viskas, ko reikia organizmui tinkamai funkcionuoti. Svarbiausia čia yra reprodukcinė energija. Tai kas ji tokia?
Tai pagrindinė energija, pirmapradė esencija, kinų daosizme įvardijama kaip jing (arba ching). Skaitydama Dao meistro Mantak Chia veikalus*, sužinau, kad tai pati subtiliausia ir švariausia substancija, tobuliausia materija, taip pat ir pati tankiausia bei lėčiausia energija iš visų trijų, tačiau pati galingiausia ir svarbiausia, nes visos kitos priklauso nuo jos. Ji atsiranda kiaušialąstei susijungus su spermatozoidu ir yra saugoma visuose gyvybiškuose audiniuose, kraujyje, seilėse. Tačiau daugiausia šios energijos yra inkstuose bei sėklidėse ir kiaušidėse, kur iš jos gaminami spermatozoidai ir kiaušialąstės. Čia ji tampa seksualine energija, kuri taip pat yra ir atkuriančioji bei kūrybinė jėga. Nuo jos priklauso unikalus mūsų kūno gebėjimas atsigauti, regeneruotis ir pačiam save gydyti, taip pat ir mūsų galia kurti.
* Čia ir toliau apie daosizmą: Mantak Chia, Maneewan Chia „Gydomoji Tao meilė.
Moteriško seksualinio pajėgumo lavinimas“, 1997. Mantak Chia, Michael Winn
„Vyriško seksualinio pajėgumo lavinimas: Tao meilės paslaptys“, 1997
106
Reprodukcinė energija yra įgimta – duodama žmogui jo pradėjimo metu. Tai – genetika, gyvybinis potencialas, kuris bus eikvojamas visą gyvenimą. Kadangi tai pagrindinė energija, naudojama visoms žmogaus gyvybinėms reikmėms, o iš esmės – či energijai gaminti, jos atsargos pamažu senka ir maždaug nuo 24 metų jos jau pradeda trūkti. Kuo daugiau gyvybinės energijos naudojama, tuo daugiau naudojama ir jing. Juk viskas susiję.
Apskritai bet koks judėjimas sekina jing, o ją saugo ir kaupia ramybė bei tyla. Tačiau ypač daug jos prarandama menstruacijų (moterims) ir seksualinių santykių (vyrams) metu, nes sperma ir kiaušialąstės – tai gyvybės užtaisas, į kurį organizmas sudeda viską, ką turi geriausio, kad atsirastų gyvybė. Jeigu ji neužsimezga, jing prarandama, nepanaudojama gyvybei sukurti. Be to, ji tiesiog tirpsta dėl nuolat patiriamo streso, įtampos, rūpesčių, nerimo, baimės ir kitų žemo dažnio emocijų bei minčių. O ypač daug šios energijos netenkama vartojant svaigalus ir įvairius stimuliantus šie ją sudegina lyg Australijos gaisrai.
Taigi, ateina laikas, kai jing ima trūkti ir tuomet negali gamintis pakankamai či. Dėl to gyvybiniai organai negauna energijos ir ima silpti, o jiems nusilpus, sutrinka hormonų gamyba, seksualinė veikla ir seksualinės energijos transformavimas į gyvybinę. Trūkstant či, suserga ne tik kūnas, bet ir siela – išsivysto depresija, gali sušlubuoti psichika. Kadangi gydymui reikia dar daugiau či, patenkame į užburtą ratą – mus dar labiau ima pulti ligos, kūnas ir dvasia silpsta ir, rodos, tam nėra ribų.
107
Tas pat nutinka ir man. Nuolat eikvodama daugiau energijos, negu galiu jos sugeneruoti, ne tik įsitaisau depresiją, lėtinį nuovargį, nemigą, bet dar ir puokštę kitų ligų. Tai ką gi dabar daryti? Visų pirma, turiu suprasti, kokiu būdu netenku či, o tuomet – kaip galiu ją susigrąžinti.
Net neabejoju, kad daugiausia energijos netenku dėl įtampos ir streso, kurio kartais neįmanoma išvengti. Tik ar tikrai neįmanoma? Juk pasižiūrėjus atidžiau labai gerai matyti, kad dauguma mūsų įtampą sukuriame patys savo galvose. O energiją prarandame dar ir dėl to, kad nemokame jos saugoti ir tausoti. Mes ją tiesiog iššvaistome. Ypač tuomet, kai, rodos, nieko neveikiame: be saiko spoksome į televizorių ekranus ar ištisai bombarduojame savo ausų būgnelius trankia muzika. Pamiršę tikrą pasaulį, užstringame kompiuteriniuose žaidimuose ar iki išnaktų skaitome knygą. Atrodo, visa tai nekalta ir nemokama, gal todėl taip dažnai tuo ir piktnaudžiaujame. Betgi ne. Už šiuos „malonumus“ tenka sumokėti brangiausiu, ką turime, – savo energija. Taip, ji nematoma, o mes laiku nepastebime ir dažnu atveju net nenujaučiame, kiek jos yra ir kiek nutekėjo – taip labai esame įpratę savęs nejausti. Tik jei matytume, ar elgtumėmės kitaip?
Pamatyti negalime. Bet galime pajausti. Tam tereikia išmokti klausytis savo kūno ir valdyti dėmesį. Juk či nuteka ten, kur nukreipiamas dėmesys. Kai jo nekontroliuojame, blaškydamasis jis ištaško mūsų jėgas į visas keturias puses. O jeigu nukreipiame gaminti negatyvo, energijos prarandame, ko gero, netgi dvigubai daugiau. Reikia tik pagalvoti, kiek jos išeikvojame tuštiems
108
plepalams apie nieką, apkalboms, skundams, gyvenimo keiksnojimui, kaltų ieškojimui, savigailai, savigraužai, knaisiojimuisi praeityje. Tačiau taip tik prisikuriame negatyvių emocijų! Deja, bet net ir pati beprasmiškiausia veikla nenutekina tiek energijos, kiek jos. O kodėl?
Viskas Visatoje yra energija, sklindanti tam tikro ilgio ir dažnio bangomis, dar vadinamomis vibraciniu dažniu, kuris gali būti aukštas arba žemas. Kai energija sutankėja, ji tampa materiali, apčiuopiama. Kuo mažiau tanki – tuo ji subtilesnė, lengvesnė, mažiau apčiuopiama. Mūsų fizinis kūnas yra labiau apčiuopiamas negu mintis, emocija, noras ar ketinimas. Tačiau jis taip pat yra energija, tik labai tanki.
Pasak Dao, pati či energija yra dviejų rūšių – materiali (kūno organuose) ir dvasinė (sieloje), o pastaroji gali būti tiek pozityvi, tiek negatyvi, nelygu jos vibracinis dažnis. Pozityvi dvasinė či yra aukšto dažnio, šviesi ir lengva energija. Ją generuoja sveikas, harmoningas, laimingas ir sąmoningas žmogus. O negatyvi – atvirkščiai, žemo dažnio, tamsi, sunki. Ją kuria kenčiantis, ligotas, išsekęs ir nelaimingas žmogus.
Bet kokios stiprios emocijos ir judėjimas nutekina či – ji naudojama įsijungus į bet kokią veiklą. O jeigu emocijos ir mintys negatyvios, jos dar gamina ir žemo dažnio či. Susidarę tankios energijos blokai neleidžia pratekėti maitinančiai či. Todėl, negaudami energijos, badauja gyvybiniai organai. Užuot juos maitinusi, energija sunaudojama šiems blokams skaidyti ir neutralizuoti. O tai ir sekina jos atsargas labiau nei bet kokia veikla.
109
Vadinasi, norint išvengti energijos deficito, apriboti žemų dažnių energijos generavimą yra svarbiausia užduotis. Dėl to labai patartina ir sveika būtų sekti savo emocijas ir mintis. Tai yra mažiausia, ką galiu padaryti. Juk tikrai neprivalau susierzinti ir supykti, kai patenku į spūstį prie šviesoforo. Tik kai sąmoningai apie tai nesusimąstau, tai ir susierzinu. O kai pagalvoju, kad sumokėsiu savo energija, noras pykti praeina ir kelios minutės automobilyje prie sankryžos virsta tylia ir taikia meditacija, kuri papildo, o ne išsekina či.
O kokios mano mintys?.. Mintyse galiu keikti valdžią arba ieškoti savo ar kitų žmonių trūkumų bei galvoti, kaip tai pagerinti. Tačiau vėlgi prisimenu, kad už tai sumokėsiu, ir tas noras dingsta, lyg jo visai nebuvę.
Vadinasi, susilaikyti ir nekurti žemo dažnio energijos tikrai įmanoma. Deja, neįmanoma apriboti savo veiklos tiek, kad iš viso nieko neveiktum. Juk negali sėdėti rankas sudėjęs ir medituoti oloje. Reikia gyventi. O gyvenimas šiais laikais yra gana aktyvus, to neišvengsi.
Be to, energiją sukuria judėjimas. Ji ir yra pats judėjimas! Sustabdyti jį reiškia nutraukti energijos gamybą. O stovėdamas net ir vanduo ima dvokti. Iškyla klausimas, kokia tuomet išeitis? Ar jos nėra? Suprantu, kad atsakymas nėra toks sudėtingas, kaip galėtų atrodyti – tereikia rasti pusiausvyrą tarp veiklos ir neveikimo. Kiek prarandu energijos, tiek jos reikia ir atgauti. Tai reiškia: kiek užsiimu veikla, tiek turiu ir ilsėtis. O daryti tą taip, kad pasipildyčiau energijos, o ne ją prarasčiau. Tuomet galiu atsisakyti
110
ir tos kasdienės veiklos, kuri sekina ir yra beprasmė. Sąmoningai darydama tai, kas neišvengiama čia ir dabar, tačiau atsisakydama visko, kas nėra būtina, bet ką dažnai darau automatiškai. Argi tai ne „veiklos ekologija“?
Antra, energiją galiu taupyti, kontroliuodama savo dėmesį – nukreipdama jį ne į išorę, o į savo vidų. Tai reiškia, išlaikydama dėmesį savo širdies centre netgi tuomet, kai imuosi aktyvios išorinės veiklos. Būti čia ir dabar, atsiduoti veiklai visa širdimi, neleidžiant mintims blaškyti dėmesio ir nedalijant jo skirtingoms veikloms vienu metu – receptas paprastas, bet kartu ir toks sudėtingas, kad šiame vertimosi per galvas amžiuje daugeliu atvejų gali atrodyti net ir neįmanomas. Bet tik ne man. Žinau, kad kitos išeities neturiu ir imu mokytis.
Ir trečia. Pagaliau ir mano protas supranta tą neginčijamą tiesą, kurią jaučiau visu savo vidumi – kodėl taip svarbu išlaikyti vidinę ramybę. Nes ji – kaip tvarstis, stabdantis nesibaigiantį kraujavimą iš mirtinai pavojingos žaizdos. Ji nutraukia bereikalingą energijos nutekėjimą. Jos atsargos ima stabilizuotis, o jas atgauti ir papildyti padeda sveika, subalansuota gyvensena ir meilė sau.
Juk či (arba prana) yra visur. Ji – pagrindinė Visatos „statybinė medžiaga“. Kai esame ramūs, per čakras energijos pasiimame iš saulės, oro ir žemės. Ji gaminasi sąmoningai kvėpuojant, sveikai maitinantis, vartojant žoleles, vaikštant basomis, užsiimant joga, darant mankštą, per vandens procedūras, masažus, akupunktūrą, meditacijas ar tiesiog saikingai būnant saulėje. Be to, energiją generuoja teigiamos būdo savybės ir pozityvios emocijos – meilė, džiaugsmas,
111
pagarba, gerumas, sąžiningumas, dėkingumas. Jos pritrūksta tada, kai mes tai pamirštame ir pozityvias kasdienes emocijas nustelbia negatyvios. Taip pat tada, kai mūsų gyvenime dingsta pusiausvyra: teršiame savo kūną nesveiku maistu; per daug dirbame, nes reikia pinigų – jie yra svarbiausi (nors vėliau dažniausiai juos išleidžiame savo ego patenkinti); neskiriame dėmesio kokybiškam poilsiui, o tik dar labiau aliname organizmą, laisvadieniais bandydami atsigriebti „aktyviu poilsiu“, nevengdami alkoholio. Juk jis neva atpalaiduoja! Šventai tuo tikime, net neįtardami, kokio masto iliuzija tai yra. Sudeginame savo energiją, o tuomet netenkame jos dar daugiau, bandydami atgauti tai, ką sudeginome.
Ėmusi uoliai laikytis visų šių rekomendacijų, netrunku pajusti, kad mano jėgos po truputį ima grįžti. Su kiekviena diena aš galiu vis daugiau. Vadinasi, tokia sąmoningos veiklos praktika iš tikrųjų veikia! Ji leidžia taupyti energiją! Ir ne tik taupyti, bet ir pasipildyti ja – vietoje negatyvių minčių, žiūrėk, jau ateina ir viena kita teigiama. Juk galva retai kada gali būti tuščia. O taip ir vibracijų dažnis pakyla, ir gyventi tampa lengviau – atsiranda šviesos.
O ji – ne kas kita, kaip dvasinė energija. Pamažu prieinu prie esmės ir pradedu gilintis, kas ji yra.
Sakoma, kad žmogus be dvasios – ne žmogus. Vieni siekia dvasingumo, klajodami po svečius kraštus ir tikėdamiesi sutikti ten tą „tikrą save“, tarsi jis būtų išorėje, o ne viduje. Kiti apskritai dvasingumą neigia arba ignoruoja, teigdami, kad reikia galvoti apie tai, kaip pragyventi, o ne skrajoti padebesiais. Tačiau beveik visiems paprastiems mirtingiesiems (t. y. ne kokiems nors išminčiams ar
112
guru) dvasia vis dėlto yra didžiausia misterija ir paslaptis. Kaip ir dvasinė energija. Taigi, ir man norisi šiek tiek praskleisti šį paslapties šydą ir pabandyti suvokti, kas ta dvasinė energija, kaip ji atsiranda ir kodėl jos mums trūksta?
Vėl į pagalbą pasitelkiu Rytų filosofiją. Daosistai teigia, kad dvasinė energija, kurią jie vadina shen, yra žmogaus esmė. Ji įeina į žmogų jo gimimo metu su pirmuoju šviesos spinduliu ir neišnyksta net po mirties. Jeigu palygintume žmogaus energinę sistemą su žvake, tai reprodukcinė energija būtų jos vaškas ir dagtis, gyvybinė jėga – liepsna, o dvasinė energija – šviesa. Taigi, šviesa visiškai priklauso nuo to, koks yra vaškas, dagtis, ir ar dega liepsna.
Kai nėra pakankamai vaško ar dagtis per trumpas, liepsna prastai dega ir šviesos mažai. O gal iš viso nėra. Taip ir dvasia nešviečia, kai nėra pakankamai gyvybinės jėgos. Energija negali transformuotis į aukštesnę, subtilesnę formą, jeigu jos nepakanka net gyvybiniams poreikiams patenkinti.
O nemaitinama dvasia tuo tarpu miega. Ji gali pabusti tik tada, kai atsiranda pakankamai gyvybinės jėgos. Šis procesas vadinamas dvasiniu (arba sąmonės) nubudimu, o jo kulminacija yra nušvitimas. Kaipgi jis vyksta?
Kad praskleisčiau šią uždangą ir įgyčiau teorinių žinių, kurios galėtų padėti suprasti, kas su manimi vyksta, turiu pasigilinti į indų jogos tradiciją. Ji mano protui pasirodo esanti suprantamesnė ir priimtinesnė, o gal ir lengviau prieinama nei sudėtingasis Dao.
113
Dvasinė energija, kurią daosistai vadina shen, indų jogoje įvardijama kaip kundalinė, o dvasinė realizacija siejama su kundalinės pabudimu.
Indų tradicijoje (iš esmės remiuosi Sahadža joga*) kundalinė – tai dieviška arba kosminė energija, tikroji žmonijos sąmonė, snaudžianti žmoguje. Retas žmogus gimsta su pažadinta kundaline, tokių vienetai. Dažniausiai tai – dvasiniai lyderiai ir žmonijos vedliai.
Kundalinė – tai moteriška energija. Ji yra mūsų mylinti Dieviška Motina, tyra besąlyginė meilė. Ji viską žino apie kiekvieno mūsų gyvenimą, girdi kiekvieną mintį ir žodį, mato visus norus ir troškimus, silpnybes, trūkumus ir privalumus. Ji yra kiekviename iš mūsų. Tačiau paprastai kundalinė miega ties stuburo pagrindu, susiraičiusi kaip gyvatė tris su puse karto, kol nėra pažadinama. Taip ji blokuoja centrinį energinį stuburo kanalą, neleisdama juo tekėti pranai. Kadangi žmogaus energinėje sistemoje, be pagrindinio stuburo kanalo, yra dar du (taip pat ir daugybė kitų smulkesnių), tai prana, išsiskaidžiusi į moterišką (pasyvią) ir vyrišką (aktyvią) energiją, ima tekėti kairiuoju ir dešiniuoju stuburo kanalu.
Kol prana yra išsiskaidžiusi į vyrišką jang ir moterišką in, ji gali būti nesubalansuota ir pasireikšti neigiamomis savybėmis. Moteriška – kaip nelankstumas, nepasitikėjimas, baimė, nerimas, nusivylimas, beviltiškumas. Vyriška – kaip nepastovumas,
*Sahadža joga – spontaniškas, savaiminis dvasinės realizacijos pasiekimas.
Čia ir toliau tekste apie kundalinę panaudota medžiaga iš Šri Matadži Nirmala Devi
„Paskaitos apie Sahadža jogą“. Sahadža joga Lietuva, 2016
114
nenuoseklumas, lengvabūdiškumas, skubėjimas, dirglumas, pyktis, spaudimas, valdingumas.
Tačiau išskaidžius žemo dažnio energiją, prana susivienija ir yra nukreipiama į centrinį kanalą, blokuojamą miegančios kundalinės. Atsiradęs spaudimas pažadina kundalinę ir ji ima tekėti, atverdama centrinį kanalą. Kildama juo, kundalinė išneša dvasią, esančią širdyje, į Karūnos čakrą, o ši, išsiveržusi pro momenėlį, susijungia su Šaltiniu (Visatos sąmone). Tokiu būdu įvyksta nušvitimas – visi energiniai centrai yra nušviečiami sąmonės šviesa, dėl to pradedama suvokti Absoliuti Tiesa ir įvyksta dvasinė savirealizacija. Sąmonė nubunda, žmogus suvokia save kaip dvasią – gimsta antrą kartą tikruoju savimi. Tik tuomet ir prasideda tikrasis gyvenimas.
Kuomet prana susivienija ir ima tekėti centriniu kanalu, išnyksta nerimas ir baimė, jaučiamas vidinis tvirtumas, stabilumas, užlieja džiaugsmas ir ramybė. Tačiau kundalinė, kildama energiniais centrais, pamažu į sąmonės paviršių iškelia visas juose užspaustas emocijas ir traumas, kad jos būtų suvoktos ir išvalytos. Todėl pamažu būsenos keičia viena kitą, tai užliedamos palaima, tai versdamos integruoti gyvenimo pamokas ir gydyti senas žaizdas. Taip vyksta dvasinis žmogaus gijimas – lukštas po lukšto jis lupasi kaip svogūnas, pasiekdamas vis gilesnius ir gilesnius pasąmonės sluoksnius, akis į akį susidurdamas su savo šešėliu ir pažindamas save, savo tiesą. Procesas ne iš lengvųjų, nes visi šešėliai šviesoje atrodo dar tamsesni, bet būtinas, norint pasiekti aukštesnius sąmonės sluoksnius.
115
Juk iš esmės kundalinės energiją natūraliai pakelia kylantis vibracinis dažnis. Kuo daugiau žemo dažnio energijos išvalome, tuo jai kilti yra lengviau.
Tačiau esminį vaidmenį šiame procese vis dėlto vaidina Širdies čakra. Kad žmogus save suvoktų kaip dvasinę būtybę, būtina ją atverti. Jeigu širdis uždaryta, net ir pažadinta kundalinė pro ją pratekėti negali ir nepasiekia aukštesnių energinių centrų (Gerklės, Trečiosios akies ir Karūnos), todėl jos tekėjimas ten ir sustoja, o dvasinė savirealizacija neįvyksta.
O vis dėlto ji yra be galo svarbi. Juk pabudusi dvasinė energija ir yra tikras gyvenimas, o kas gali būti svarbiau? Galbūt todėl žmonės, žinodami tai, ir sukūrė tiek daug teorinių ir praktinių sistemų, padedančių žadinti ir kelti kundalinę. Tačiau man iškyla klausimas: ar visuomet verta jomis pasitikėti? Juk vis dėlto tai subtili energinė žmogaus sistema. Įsikišdami į ją, tačiau gerai nežinodami, ką darome, galime sau pakenkti. Šiaip ar taip, sąmonės nubudimo procesas yra visiškai natūralus ir vyksta savaime, kai ateina tam laikas. Nepaisant to, ar žinome ką nors apie jį, ar ne, tikime juo, ar ne. Tai kam jį forsuoti?
Kita vertus, Sahadža jogos tradicijoje dar yra sakoma, kad kundalinė negali pakenkti, kaip ir bet kuri motina negali pakenkti savo vaikui. Ir man patinka šis požiūris, nes jis atitinka mano gyvenimišką patirtį. Kad ir ką į paviršių iškeltų ir parodytų pažadinta kundalinė, kad ir kaip tai būtų skausminga, vis dėlto tai geriau, negu nešioti savyje, nežinant ir nesuvokiant, kad tai turi. Kai pamatai, bent jau gali pagydyti.
116
Tikriausiai ne taip jau ir svarbu, kokiu būdu dvasinis pabudimas įvyksta, dedant pastangas ar savaime, natūraliai. Svarbiausia, kad jis iš esmės pakeičia visą žmogaus gyvenimą. Tačiau siekiant jo irgi neverta labai persistengti. Nes jis – kaip ir laimė: kuo labiau sieki, tuo labiau tolsta. Pernelyg daug pastangų sukuria įtampą, o įtampa pati savaime yra priešinga dvasiniam pabudimui jėga. Jį atitolina. Priartina prie jo tik ramybė ir vidinis balansas. Kai tai tampa mūsų esybe, dvasinis pabudimas įvyksta savaime.
Gana dažnai jį paskatina itin smarkiai sukrečiantis įvykis. Taip nutinka ir man – pabundu, atsidūrusi savo gyvenimo duobėje. Tik tuomet dar nesuprantu, kas vyksta. Vis dėlto mane gelbsti intuicija – atsigręžiu į savo vidų ir imu ieškoti ramybės ir vidinės pusiausvyros. Natūralu. Nes tai ir yra vienintelė išeitis.
117