- Stebuklai -
Pagaliau. Įkvepiu. Pieva.
Ką tik nupjauta žolė. Karštas asfaltas. Ievos.
Vaikams ruošiamas maistas darželyje. Šienas.
Pušų kankorėžiai smėlyje. Padangos ir vėl ievos.
Upė. Senuko pagauta žuvis. Vėjas.
O koks vėjo kvapas? Toks, kokio jam norėjosi.
Kartais kaip ąžuolo, gluosnio, o kartais alyvos
Ar žemuogės pasąmonės prisiminimuose.
Tu gali to nepastebėti.
Bet neužuosti jau negali.
Ar žinojai, kad eglė kvepia kitaip negu pušis?
Stebėk. Matyk. Įkvėpk. Užuosk. Jausk. Gyvenk.
Dabar.
Ar tu stebi ženklus? Aš stebiu. Po tiek metų nuožmaus ignoravimo vis dėlto išmokau stebėti, ką man sako aplinka. Ir... mano kūnas. Galiu nesuprasti, ką sakai tu, tačiau tai, ką sako jis, yra
222
vienareikšmiška ir nenuginčijama. Jis yra šventas indas, kuriame gyvenu, tobulas pagalbininkas, priimantis Visatos signalus ir verčiantis juos į mano protui suprantamą kalbą. Nereikia didelių pastangų, norint ją suprasti. Tiesiog reikia suteikti reikšmę.
Kaip dažnai mes nekreipiame dėmesio į tai, kas svarbiausia, ir sureikšminame tai, kas visai nesvarbu, kas jau rytoj praras prasmę! Štai dabar tu nori pasimėgauti saule, bet sakai sau „negaliu“, nes yra svarbesnių reikalų. Bet ar yra kas svarbiau už sielos šauksmą?
Už leidimą sau harmoningai būti su Visuma, kad ir ką savyje ji turėtų? Už džiaugsmą išjausti kiekvieną akimirką? Už malonumą paklusti gyvenimo tėkmei, kuri tave veda ir pasireiškia per ženklus? Nėra nieko svarbiau. Tik dabartis turi amžiną vertę, nes tik ji ir yra.
Todėl aš stabdau laiką. Sąmoningai. Mėgaujuosi dabartimi, nes jos tokios jau nebus. Niekada. Nesakau, kad ji nebus nuostabi, tačiau tokia, kaip dabar – nebebus.
Mėgaujuosi pojūčiais. Įsileidžiu juos giliai, noriu jais permirkti. Kvapai, vaizdas, garsas, šuns kailio švelnumas ir kankorėžio šiurkštumas, raibuliuojantys saulės zuikučiai pro primerktas akis, šešėlių teatras ant asfalto, išsitiesusios ir palinkusios pušų viršūnės, keičiančios viena kitą tarsi nuolanki, nepailstanti ir griežta miško sargyba. Minu dviratį, sekdama pirmų vasaros dienų kvapais, ir pastebiu, kad paklydau. Pajuntu troškulį ir nulipu tik tam, kad atsigerčiau vandens. Tokį ženklą pasiunčia man kūnas. Keli žingsniai į kalniuką, kad galėčiau užsėsti ant dviračio ir važiuoti toliau, ir... O, stebukle! Tai jos! Žemuogės! Randu neieškodama!
223
Tik prieš važiuodama pagalvoju, kaip norėčiau jų rasti. Pagalvoju ir... pamirštu. Taip išreiškusi ketinimą, duodu užduotį savo pasąmonei. O gal Visatai... Ir štai tas žemuogių kvapas, iškilęs pasąmonėje, nuveda mane nepažįstamu keliuku. Ten, kur pati niekada nebūčiau ėjusi.
Taip, galbūt ir pamečiau pažįstamą kelią. Galbūt turėjau iš jo išsukti. Bet tik tam, kad rasčiau, ko trokštu. Todėl net ir paklydusi neišsigąstu. Tai neįmanoma. Juk meilės realybėje baimės nėra, ji – priešingas meilei polius. Jaučiuosi kaip vaikas, ką tik išmokęs vaikščioti ir žengiantis pirmuosius savo gyvenime žingsnius. Tačiau pasitikiu jėga, kuri mane čia atvedė. Esu rami, nors ir apstulbinta netikėtumo. Pasidžiaugusi kvapniosiomis rausvaskruostėmis miško bičiulėmis ir privėrusi jų ant smilgos, padėkoju, sėdu ant dviračio ir nuvažiuoju tolyn, mėgaudamasi taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas.
Šypsausi, nes pajutau vedimą. Nes viduje žinau, kad Visata visada nuves mane ten, kur panorėsiu. Jei tik stebėsiu ženklus, pamatysiu, kad aplink pilna stebuklų. Tai – išsipildymo magija. Kurį laiką buvau tai primiršusi. Tačiau tu čia esi tam, kad primintum.
Tu taip pat eini savo keliu. Ne tuo, kuriuo aš, nes jis mano vienos. Tu esi čia ir dabar, tik paralelinėje realybėje. Visai greta, stebinamai lygiagrečiai ir vis dėlto savaip.
Tu esi mažas zuikelis, atbėgęs ryte prie lango. Tau iš manęs nieko nereikia, kaip ir man iš tavęs. Mes abu savo būtyje, tarsi kartu, tarsi atskirai. Netrukdome vienas kitam, tačiau žinome, kad esame čia.
224
Tu esi mano brolis, o gal mano sesuo. Mama... tėtis... sūnus, vis dar statantis sienas savo širdy. Vyras, kuris išmokė priimti. Vaikystės draugė. Ir draugė, kurią sutikau ieškodama savo Tiesos. Tu esi ta, kuri nerimauja ir bijo. Ir nemyli savęs.
Tu esi mano dukra.
Vakar mes buvome dviese, skynėme ramunes arbatai. Tiksliau, skyniau aš, o tu nesustodama plepėjai. Truputį pykau ir tave aprėkiau, kad teįdėjai tris žiedelius į krepšelį, bet buvo smagiau už viską pasauly, nes dviese.
Tai jokia paslaptis, juk mes dažnai būnam kartu, tačiau tuo pat metu ir atskirai. Abi savo pasauliuose, kurie, būdami kartu, nesusitinka. O šį kartą aš mus stebėjau tarsi iš viršaus ir mūsų būtis susiliejo.
– Ai, mama! Šitas agurkas įdūrė! – pasakei, rodydama į kandų dagį, o aš juokiausi galvodama, kad nuo šiol dagius ir vadinsiu agurkais.
Mes ieškojome ir jonažolių. Bet tąkart neradome. Matyt, tai dienai pakako ir vieno stebuklo. Tu vėl rodei man geltoną garstuką, kas kartą vis kitą, ir klausei:
– Mama, ar čia jonažolė? O čia? O šita?
O šiandien aš jų radau, bet mes ne kartu, ir aš jau laukiu, kol tu sugrįši, kad galėčiau parodyti žoleles ir paklausti:
– Ar žinai, kad jonažolės turi kraujo? Jei sutrinsi žiedelį tarp pirštų, jis nusidažys raudonai. Sakoma, kad jis Jono Krikštytojo, dėl to ir jonažolė.
225
O prisimeni, kai buvai mažytė, vesdavausi tave į pievas ir miškus ieškoti stebuklų, dalykų, kurie yra kitokie. Ne tokie, kaip visi, unikalūs: kaip tas mažas našlaitės žiedelis, pasimetęs ir vienišas tarp žolių, bet dėl to tik gražesnis, nes toks – vienintelis; arba jauno lubino lapas, taip žvilgantis rytmečio saulėje, lyg būtų paliestas burtų lazdele ir... pacukruotas; arba tas begėdiškai sotus, elegantiškai rasa išprakaitavęs ponas pienės pūkas. Prasilenki su juo pavasarį ir net nepasisveikini, bet dabar juk ruduo. Argi ne magiška susitikti su juo vaikštinėjant po nužydėjusią pievą?
Matai? Pasaulis pilnas stebuklų. Tik reikia mokėti juos pamatyti. To išmokau iš savo tėvulio. Taip vadinau prosenelį, kuris gyveno virš šimto metų ir vesdavosi mane į mišką. Tylomis. Jis nieko nepasakodavo ir nekalbėdavo, bet išmokė žiūrėti taip, kad pamatyčiau. Tiesiog kurį laiką buvau tai primiršusi, bet tu čia esi tam, kad primintum.
Ir tu to išmoksi. O jei gerai įsižiūrėsi, matysi net ir gūdžiausios nakties tamsoje.
226