- Skylės – ne skylės -
Ne kavos atsigerti aš noriu, bet... žydro dangaus.
Užsikąsti lengvai, elegantiškai spindulį saulės į ranką paėmus.
O fone kad skambėtų ne būgnų, gitarų ir net ne pianino garsai,
O tik džiazas chaotiškas gydančio paukščių čiulbėjimo.
Taigi. Šiandien aš... papusryčiausiu lauke.
Atsigersiu dangaus, vietoj cukraus saulės šviesos įsidėjus.
O užkandus nebėgsiu gyvenimo vytis, o ne!
Manyje jis gyvena. Tad po pusryčių tik... pailsėsiu.
Pasitenkinimas gyvenimu pamažu grįžta, rodos, jau išmokau juo džiaugtis, bet... Vis dėlto man neramu. Tas nerimas žadina mane iš miego. Kelinta savaitė pabundu trečią valandą nakties. Kodėl?! Dvasia šaukia, bet aš jai kurčia. Nesuprantu. Nejaučiu, ko ji nori! Jau baigiantis kantrybei, sau tariu: „Aš noriu suprasti, kas vyksta. Prašau, padėk man, apsireikšk!“ Ir kitą naktį susapnuoju tai, kas daugelį metų draskė man širdį, bet apie ką neleidau sau net pagalvoti. Taip dvasia duoda man ženklą, kad vėl atėjo laikas susitikti
215
su savo šešėliu – išvalyti energijas, kurios užstrigusios manyje ir neleidžia toliau augti.
Tas sapnas – ne sapnas. Tai priminimas. Jis mane pažadina, o pabudusi jau negaliu užmigti – verkiu, nes krūtinę spaudžia baisi gėla dėl žmogaus, kuriam iki šiol negalėjau atleisti. Dėl paties artimiausio žmogaus. Savo tėčio.
Ar jis galėjo gyventi kitaip? Ar galėjo kitaip panaudoti gyvenimo dovaną? Būti kitoks? Turbūt ne, nes to nenorėjo. Gal būtų norėjęs, bet jau buvo vėlu. Jį pasivijo pasekmės, kurių neištaisysi. Jos kaip milžiniškos girnapusės vilkosi prirakintos prie kojų, o jis jau neturėjo nei valios, nei jėgų savo laisvę atpirkti.
Gyvenime jam sekėsi, jis buvo apsigimęs lyderis. Būdamas apsukrus, visuomet užimdavo atsakingas pareigas, užmegzdavo reikalingus ryšius. Daug reikalų, komandiruočių, susitikimų... Bendravimas, žinoma, neapsieidavo be alkoholio. Pamažu tai peraugo į priklausomybę, o tada ir į ligą.
Jo dvasia sirgo, ji nebuvo laisva. Priklausomybė nuo alkoholio užtemdė sąmonę taip, kad ir aplink tapo tamsu.
Jis gyveno savo pasaulyje su savo demonais, o šie manipuliavo jo realybe. Laikui bėgant, būti šalia jo tapo nesaugu dėl vis dažnėjančių smurto priepuolių. Dėl to įvyko skyrybos, turto dalybos. O tada jis viską prarado: ir šeimą, ir pinigus, ir namus. Galiausiai išėjo gyventi į gatvę...
Kaip jis išdrįso?! Kaip galėjo taip mus išduoti? Juk buvo toks reikalingas! Deja, negalėjome juo kliautis. Maža to, turėjome atsiriboti nuo jo.
216
Protarpiais jį sutikdavau, nupirkdavau maisto. Žinojau, kad gyvena šiluminėje trasoje, kartais – nakvynės namuose. Sakė, kad negeria. Tikriausiai tai buvo tiesa.
Tačiau labiau suartėti kažkodėl nepavyko. Gal į šią teritoriją man tiesiog nebuvo leidžiama lįsti. O gal trukdė barjerai, kurių per gyvenimą prisistačiau. Peržengti juos tada buvau tiesiog per silpna.
Nekenčiau jo už tai. Ir gėdijausi, kad nekenčiu. Taip pat kaip ir to, kad jis mano tėtis. Gėda ir neapykanta manyje kovojo su gailesčiu jam, bet... dažniausiai nugalėdavo neapykanta. O tada imdavau nekęsti savęs. Velnias!
Net tada, kai nepažįstami žmonės tėtį rado miške, mirusį nuo širdies smūgio grybaujant, įtikinau save, kad man tai nerūpi. Tarsi nė nebūčiau jo pažinojusi! Tiesa, po kiek laiko atsitokėjau, susivokti padėjo mama. Palaidojom. Tačiau gėda dėl savo pirminės reakcijos manęs nepaliks niekada. Ji užplūsta mane vos tik apie jį pagalvojus. Vos tik išvydus jo akis savo mintyse.
Prisimenu, paskutiniais gyvenimo metais jos buvo šviesesnės. Atrodė, kad tėtis savo skaistykloje atbuvo dar šiame gyvenime. Kad jam pavyko suvokti savo gyvenimo tragediją. Savo veiksmų pasekmes.
Ar įmanoma tai įsivaizduoti? Rodos, galime viską ištaisyti, nepataisoma tik mirtis. Bet ateina momentas, kai jau patys nepavelkame per gyvenimą sukauptų pasekmių naštos. Ji tampa didesnė už mus. Tada lieka tik atpirkti apgailestavimu. Ir kančia iki dienų galo.
217
Gal ir gerai, kad niekas negali jos palengvinti. Kitaip – neapsivalius kančioje – būtų sunku ir numirti.
Ir dabar, pakirdusi iš sapno, jaučiu jo kančią. Ji baisesnė už patį baisiausią pragaro scenarijų: sąmonė pabunda kančioje, bet supranti, kad jau per vėlu ką nors pakeisti. Jau per daug klaidų! Jų jau neištaisysi! Liko tik pasekmės.
Galbūt ir anksčiau tai žinojau, bet vis tiek širdyje negalėjau atleisti. Galėjau suvokti tik protu. Jis sakė, kad privalau, nes taip reikia.
Bet mano širdis negalėjo pakelti šitokio skausmo! Nebuvo pajėgi ištverti matydama, kaip save žudo artimiausias žmogus. Artimiausias krauju. Ji negalėjo ištverti, todėl užsidarė, kad nematytų.
Negalėjau jam to atleisti. Tačiau dabar jau galiu, nes pati pajutau, kaip jam skaudėjo.
Taip, galiu. Tačiau negaliu atleisti sau. Ir dėl to dar labiau skauda.
Betgi tada aš negalėjau kitaip! Ar galėjau? Miegančios sąmonės būsenos negalėjau to padaryti. Vėl pajuntu tą patį vienišo aklo kačiuko bejėgiškumą kadaise uždarytoje širdyje. Negalėjimas atleisti – tai neįgalumas. Tikėjimas, jog negali.
O gal galiu? Juk širdyje viskas galima. Ji neribota ir begalinė... Tikiu, kad galėčiau, jei tik jis atleistų, todėl prašau tėčio man atleisti, nes pati sau negaliu. Prašau to, kurio kūno jau nebėra. Bet aš galiu apkabinti jo dvasią, kuri, žinau, čia pat – tai ji mane pažadino sapne. Reikėjo tik panorėti kažkur giliai viduje, kur net nesiekia protas. Ir pakviesti.
218
Ir tame apkabinime telpa visa mano gėla. Visas neatleidimo skausmas. Nenoriu jo, tad atėjo laikas paleisti.
Atleisk man, tėti! Už tai, kad tau neatleidau. Tada negalėjau kitaip. Žinau, tu taip pat negalėjai. Todėl tau jau atleidau.
Atleisti reiškia paleisti.
Tik tada tampa lengviau...
***
Išdrįsusi atidaryti uždrausto kambario duris vidiniuose namuose ir toliau valau savo senas žaizdas. Vieną po kitos. Vėl ir vėl. Netikėjau, kad man kada nors pavyks jas pagydyti, net laikas buvo bejėgis. Pripratau prie jų, o jos lyg ir tapo neatskiriama mano dalimi – tamsiomis skylėmis sieloje.
Man buvo taip baisu apie jas net pagalvoti! Bet dabar, kai leidžiu tą padaryti savo širdžiai, o ne protui, jos ištirpsta ašarose, išsisklaido išmintyje, išgaruoja, išdžiūsta nepalikdamos jokio pėdsako, o tik lengvumą ir švarą paskui save.
Būtent tada, kai nelieka baimės pažvelgti vidun, širdis pati, gavusi mano leidimą, padaro savo darbą – ji išvalo ir paleidžia seniai ten pelijusias nuoskaudas, radusi priežastis atleisti ir atsiprašyti tų, kuriuos prieš tai kaltinau ir smerkiau.
Atleidimą lydi dėkingumas, širdis tampa erdvi ir laisva. Tamsa išnyksta, nelieka jokių skylių! O tai reiškia, kad jų ir nebuvo. Juk tai, kas tikra, išnykti negali. Kaip negali išnykti kambaryje stovintis stalas. Jis vienodai tikras tiek tamsoje, tiek šviesoje. Jis nedingsta apšviestas pirmų rytmetinės saulės spindulių. O tamsa dingsta.
219
Vadinasi, skylės sieloje tėra iliuzija. Kaip ir gyvenimas, kurį gyveni atskirai nuo širdies.
Atleisti reiškia paleisti.
Tik tuomet viduje atsidaro erdvė, o ją savaime užpildo meilė. Juk ji niekur ir nebuvo dingusi. Ją tiktai dengė tamsa, kuriai ištirpus, priimu save ir pasaulį tokį, koks jis yra. Jis – mano vidinio pasaulio atspindys. Kai nemyli savęs, visas pasaulis kaip veidrodis atspindi nemeilę. O kai tik meilė pražysta viduje, tai ir aplink save matai vien tik ją.
Ar gali būti, kad man jos kadaise trūko? Kad netikėjau, jog kada nors galiu ją surasti? Gyvenau kaip žuvis vandenyje, kuriai trūksta vandens! Man trūko to. Juk meilė – tai viskas. Viskas iš jos. Meilė – energija, iš kurios viskas sukurta. Meilė – tai aš, tik negalėjau jos pamatyti. Negalėjau matyti savęs.
Mano viduje nebuvo nieko, kas galėtų rezonuoti jos dažniu. Prie šio neišsenkančio Visatos lobio galėjau prieiti tik tada, kai pradėjau mylėti save, kai pati pradėjau kurti ir skleisti aukšto dažnio vibracijas.
Dabar žinau: besąlygiška meilė gyvenimui – tai tikrosios brandos požymis. Siela gyvena tūkstančius gyvenimų tol, kol išmoksta mylėti – gyvenimą ir save, nes tai yra viena. Kol siela nepamilsta savęs, nemielas yra ir gyvenimas. O jis – pati didžiausia jai dovana.
Tik brandi siela gali įvertinti šią neįkainojamą dovaną. Tik tada, kai ji su meile ir dėkingumu besąlygiškai priima viską, ką gyvenimas duoda, gauna daugiau.
220
Jau antri metai eina, kai aš „tebevalau langus“. Ir tai dar ne pabaiga. Žinau, dar daug ką turiu nuveikti ten, viduje. Bet kol kas ten labai jautru, o aš nenoriu savęs spausti. Širdis tapo tokia plati ir atvira, kad jaudina kiekviena smulkmena – daina, žodis ar apkabinimas lengvai mane pravirkdo. Turbūt turėsiu išverkti visas ašaras, kurias ligi šiol kaupiau viduje. Juk būdama „stipri“ niekad neleidau sau suskysti.
Ir tegul. Aš niekur neskubu. Širdis pati pasakys, kada bus laikas, ir vėl įsileis mane vidun, kad parodytų, kur dar yra žaizdų, už ko slepiasi Tiesa.
O aš kol kas pailsėsiu.
221