- Procesas ir rezultatas -
Ar bent įsivaizduoji, kaip kvepia saulė? O aš ne tik įsivaizduoju. Aš žinau! Žinau net tai, kokio skonio ji yra! Pažiūrėk: tūkstančiai mažų saulučių nusileido ant žemės, kad galėtume spintelėje pasidėti gabalėlį džiaugsmo. Kad tuomet, kai jo pritrūks tamsiais rudens vakarais ar sieloje užslinkus debesėliui, galėtume slapčia juo pasimėgauti.
Ir aš jas renku... Pasaldinu, vos sudedu į puodą. O šis kunkuliuoja, it nenorom išprašytas savo burtažodžius burba. Salsva magija kyla, garuoja. Ir štai – svaiginančio kvapo ir nuostabaus skonio saulės sirupas, saugiai ir rūpestingai supiltas į daugybę mažų ir didelių stiklainiukų.
Tai vasaros pievų burtai – pienių žiedai. Raganiškas malonumas... Spėjai pagauti, šast – ir išsisklaidė... Žiūrėk, jau pūkų debesiu plaukia.
***
Aš pasirinkau šviesą. Net keista, kaip gera tapo joje gyventi. Atrodo, net gamta pataikauja, pasirūpindama pasakiškai šiltu ir saulėtu oru, kokio niekada nėra buvę gegužę. Ir tikrai, ima atrodyti, kad tai speciali dovana man. Tiksliau, aš ją priimu kaip
210
asmenišką dovaną – juk taip mėgstu saulę! Tik ji gali mane įkrauti, įsiskverbdama giliai į kiekvieną geną, tirpdydama tamsą ir vietoje jos palikdama optimizmo ir pasitenkinimo pliūpsnius, lygiai kaip ir aš tirpinu savo senąsias ir jau nebereikalingas patirtis naujojo sąmoningumo šviesoje.
O saulės neregėtai daug. Kiekvieną dieną – saulė. Mėgaudamasi ja, jau spėjau įdegti. Vis tupinėju aplink savo daržo gyventojus ir rūpinuosi, kad tik jiems viskas būtų gerai. Saulė mane įkrovė tiek, kad radau energijos kasryt pabėgioti. Iš meilės sau, o ne iš baimės kad priaugsiu svorio. Tik ne sporto salėje bėgu, o savo pievose, kurios man patiesia tai geltoną, tai baltą, tai žalią bėgimo takelį iš pienių, ramunių ir javų želmenų.
Nebėgu tiek, kad pavargčiau. Oi, ne... Nors anksčiau būčiau bėgusi iki išsekimo. Dabar tai man – tiesiog malonumas. Tik trupučiuką sunkiau negu lengva. Tik tiek, kad organizmas atiduotų, kas jam nereikalinga. Tegul išsiskiria su prakaito lašeliais, tegul išsivalo ir palieka vietos tam, ką nori į mane įlieti saulė, grynas oras, gamta. Atiduodu ir priimu su džiaugsmu, ir man sekasi be jokių pastangų. Be jokio vargo. Ir būtinai kas rytą nepamirštu paklausti savęs: ar tikrai to noriu? O sakydama „taip“, šypsausi, nes esu laiminga ir patenkinta savo pasikeitimu. Juk tai – meilė sau, kuri pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis. Ne teoriškai, o praktiškai. Kasdienybėje. Rutinoje. Akimirkoje.
Gyventi tapo be galo malonu!
Atrodo, net ir nesiekiant jokių rezultatų, tik mėgaujantis procesu rezultatas savaime atsiranda. Juk pradėdama šią istoriją sakiau,
211
kad gyventi man per sunku, o gyvenimas – nemielas. Pameni? Tačiau, rodos, man pavyko pakeisti savo sąmonę taip, kad ir gyvenimas visiškai pasikeitė.
Taip, man sunku tuo patikėti. Ir aš vis dar bijau, kad tai laikina. Bet ar gali būti laikini sąmonės pokyčiai? Juk neįmanoma panaikinti to, ką patyrei, lygiai kaip ir neįmanoma grįžti į praeitį. Vadinasi, tai amžinai liks su manimi. Ir keis tolesnį mano gyvenimą. Juk jis priklauso nuo to, kas viduje. Jokiu būdu ne atvirkščiai.
Pakeisti gyvenimo, nepakeitus savo požiūrio į jį, neišeis. Jokie materialūs pasiekimai negali to padaryti. Kad ir kiek stengtumeisi kurti materialinę gerovę, kad ir kiek vaikytumeisi pinigų, tavęs tai nepakeičia ir gyvenimo nepagerina, jei nepradedi keistis ir augti iš vidaus.
Taip ir man keičiantis viduje, keičiasi viskas aplinkui. Net mane supantys žmonės. O gal tik man taip atrodo, nes pasikeitė mano požiūris į juos? Kad ir kaip būtų, matau, kaip sparčiai kyla man artimų ir brangių žmonių gyvenimo kokybė, nes jie taip pat, kaip ir aš, atsisuka į savo vidų. Į tikrąsias vertybes.
Atrodo, ta banga, sklindanti į mane, per mane ir iš manęs, užlieja ir juos. Atrodo, tai užkrečiama. O gal vis dėlto taip yra iš tiesų? Juk mes visi susiję, ar ne? Natūralu, kad besiplečianti vieno žmogaus sąmonė neišvengiamai ima plėsti ir kito žmogaus sąmonę. Juk mes ne atskiri. Sąmonė viena, bendra, o mes užsidegame vieni nuo kitų kaip šalia stovinčios žvakės.
Tu tikrai patvirtinsi – kartais taip norisi, kad artimieji pasikeistų. Būna, net skauda dėl to, kaip su tavimi elgiasi kitas žmogus.
212
Tai atrodo neteisinga. Manai, kad jis turėtų elgtis kitaip ar eiti kitu keliu.
Neriesi iš kailio, mokydamas ir auklėdamas jį pagal savo supratimą. Tačiau beviltiškai, be jokių rezultatų, nes jų ir negali būti, nes išorėje yra taip, kaip viduje.
Mes neturime galių pakeisti kito žmogaus vidinį pasaulį. Jis turi savo evoliuciją, savo kelią, savo užduotis ir pamokas, kurių atėjo išmokti. Bet ar gali įskaudinti kitas žmogus dėl to, kad eina savo keliu? Kad daro ne tai, ko mums norisi? Dėl to galime įsiskaudinti tik patys. Kitas čia niekuo dėtas. Tai mes padiktuojame, kaip su mumis elgtis. Kito žmogaus elgesys mūsų atžvilgiu tik atspindi, kaip su savimi elgiamės patys. Jame kaip veidrodyje matome patys save. Ir jei erzina tai, ką matome, turime keisti save, o ne atspindį veidrodyje.
Mūsų vidinis pasaulis – mūsų rankose. Taip galime keisti ir visumą, nes esame jos dalis. Keisdami save, darome įtaką kitoms visumos dalims, visiems, su kuriais turime ryšį ar palaikome santykius. O per juos veikiame visą kolektyvinę sąmonę.
Pakitusi sąmonė ima skleisti kitokią energiją, ir visi neišvengiamai į ją reaguoja kitaip. Ne taip, kaip anksčiau.
Reaguodami kitaip, žmonės savaime pasikeičia. Jų reakcija, savo ruožtu, tampa iššūkiu kažkam kitam ir ji taip pat sukuria pasekmes, atsaką. Taip keičiasi likimai. Taip kuriasi šviesos tinklas nuo viena kitą uždegusių širdžių.
Stebėti tokius rezultatus išorėje man yra didelis džiaugsmas. Tai vėl tarsi papildomas apdovanojimas. Prizas, kurio net nesitikė
213
jau. Matau, kaip į man brangių žmonių gyvenimą ateina santarvė ir ramybė. Kaip atsiranda daugiau meilės ir lieka mažiau kančios.
O kadangi aplinka, kurioje esu, neišvengiamai daro įtaką ir mano sąmonei, tai, ką į ją išspinduliuoju, su kaupu grįžta atgal. Dabar jau aplinka tampa šaltiniu, kuris mane maitina, įkvepia ir skatina keistis dar labiau.
Tokiu būdu įsitikinu, kad esu ne tik savo pačios, bet ir savo aplinkos, savo pasaulio kūrėja.
Tokiu būdu patiriu, ką reiškia keisti pasaulį keičiant save. Ne teoriškai, o praktiškai pamatau, kaip, keičiantis man, keičiasi ir jis. Pats. Ar tai jau minėjau? Be abejo. Kaip ir tai, kad gyvenimas ir aš yra viena. Jis nesikeisti negali, nes jis ir esu aš.
214