- Pasirinkimas, o ne atsitiktinumas -
Išmokęs sekti širdimi, protas tampa toks pat laisvas, kaip ir ji. Jis tampa sąmoningas (veikiamas sąmonės), o ne programuojamas. Nes tik tada protas iš tamsos išeina į šviesą. Tada jis pamato, kad pats ir sukūrė kančios realybę, kurioje iki šiol gyveno. Sukūrė iš baimės, nežinodamas, kad gali būti kitaip. Tada ir jis patiki, kad gali rinktis: likti senoje, ego užprogramuotoje realybėje ar kurti naują. Gali rinktis, kaip gyventi – iš baimės, kaip anksčiau, ar iš meilės. Pasilikti kančioje ar virš jos pakilti.
Vienintelis dalykas, kurio reikia, – drąsa. Nes galimybė rinktis atsiranda tik peržengus baimės barjerą. Jį turim visi. Tik ne visi išdrįstame peržengti.
Tai tarsi šokimas į jūrą nuo skardžio. Baisu, bet užsimerki, atjungi protą, žengi lemiamą žingsnį, o atsimerki jau kitoje realybės pusėje. Joje nėra kančios, tik patirtis. Gera ar bloga – nesvarbu, nes ji – nei gera, nei bloga. Tai tik patirtis, tarnaujanti evoliucijai. Ji neutrali. O etiketę užkabini ant jos pats, kokią tik nori.
Taip pasirinkimas, kaip reaguosi – iš baimės ar iš meilės, – kuria realybę. Kiekvieną gyvenimo sekundę pats pasirenki, kokia ji bus. Pasirenki ne žodžiais, viduje. Intencija yra svarbesnė negu žodžiai.
205
Tai ji įkrauna juos energija. Tai ji yra „po žodžiais“ ir lemia, koks bus kitas žingsnis. Ar tu jį žengsi šviesoje, ar tamsoje.
Tai pasekmės, o ne atsitiktinumas, kai žengdamas šį žingsnį kūlvirsčiu nusiriti nuo kalno. Kai staiga pajunti, kad po kojomis jau nieko nėra, ir neri stačia galva žemyn į bedugnę. Kai užkliūvi už didžiulio rąsto, nors jis ir guli akivaizdžiai po nosimi, ir ją susigurini. Kai prieini liepto galą ir nesupranti, kaip čia atsidūrei.
Nes žengi tamsoje. Užrištomis akimis. Nes nepasirinkai klausyti širdies.
Tai pasekmės, o ne atsitiktinumas, kai netyčia gauni milžinišką palikimą iš mirusio giminaičio, apie kurio egzistavimą iki šiol net nežinojai. Kai gindamas savo tiesą prarandi darbą, tačiau vos po savaitės gauni kitą, daug lengvesnį ir geriau mokamą. Kai laimi krūvą pinigų, gavęs dovanų loterijos bilietą, nors pats niekada gyvenime jo nepirkai. Kai atsiduri tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku tam, kad užmegztum pažintį, turinčią lemiamą reikšmę tavo verslo klestėjimui.
Gali stebėtis, kad tai atsitiktinumas. Gali sakyti: „O, kaip man pasisekė (arba ne)!“ Bet aš sakau – atsitiktinumų nebūna. Tikėti atsitiktinumais reiškia tikėti tuo, kad Visata nėra dėsninga. Tai reiškia tikėjimą chaosu. Gali tuo tikėti, ir tavo gyvenime bus taip, kaip tiki. Tu paprasčiausiai nematysi dėsningumų.
Tačiau Visatoje niekas neatsiranda iš nieko. Yra tik nuolatinė kaita, virsmas, kai vienos rūšies energija tampa kitos rūšies, viena forma tampa kita. Yra vibracija (iššūkis) ir reakcija (atsakas). Atsitiktinumas reikštų, kad nėra jokios pasekmės, kad jis atsiranda iš
206
niekur. O tai yra antidėsninga. Nebūdinga mūsų Visatai, kurioje dieną keičia naktis, pavasarį – vasara, o gimimą – mirtis.
Nagi, pamodeliuokime. Įsivaizduok, kad žaidi kompiuterinį žaidimą. Esi pagrindinis ir vienintelis jo herojus. Aplinką šiame žaidime sukuria tavo mintys, emocijos ir sąmonės būsena. Tai yra autorius žaidime yra suprogramavęs absoliučiai visas įmanomas aplinkas, scenarijus ir variantus, tačiau žaidžiant aktyvuojasi būtent ta, kuri atitinka tavo vibraciją. Tokiu būdu aplinka kuriama pagal tai, ką tu jauti, ko nori, apie ką pagalvoji.
Kiekvieną žaidimo akimirką nežinai, kur atsidursi. Nuo to, kokia yra tavo būsena, priklauso, ar pateksi į džiungles, ar į kosmosą. Akimirksniu gali būti apsuptas angelų arba demonų. Staiga gali susivokti glostantis liūtą, nes to panorėjai, tačiau, vos tik tavyje šmėsteli baimė, kad žvėris tau įkąs, ji realizuojasi, ir esi to liūto sudraskomas.
Norėtum taip pažaisti? Kodėl gi ne, atsakai, būtų ekstremalu, įdomu...
Bet... Tu jau žaidi šį žaidimą. Jis yra tavo gyvenimo sapnas. Viską jame sukuri pats. Visos gyvenimo scenos atsiranda priklausomai nuo to, ką galvoji. Jas kuria tavo emocijos, asmenybė, sielos ir ego troškimai, tavo baimė ir meilė... Tik tu nežinai, kad šiame sapne, kaip ir tame žaidime, esi pagrindinis ir vienintelis jo herojus. Daugiau nieko nėra, tik tu, nes viskas yra viena. Vienintelis skirtumas, kad žaidime viskas vyksta pagreitintai. Akimirksniu ir be jokio delsimo. O gyvenime gali praeiti šiek tiek laiko, nes protas jį suvokia linijiniu būdu, kai įvykiai išsidėsto vienas po kito, o tarp
207
jų lieka tarpas. Jis atitinkamai sutrumpėja tiek, kiek tampi sąmoningesnis. Galiausiai sutrumpėja iki čia ir dabar – iki tavo vidinės realybės išsipildymo akimirksniu.
Supranti? Nieko negali kaltinti ir niekam dėkoti, išskyrus save. Tai tu viską sukūrei. Tai yra gyvenimas. O gyvenimas ir esi tu. Jis yra tavo pasirinkimas. Pradėk stebėti, ką renkiesi, o tada pabandyk pajausti, ar tas pasirinkimas rezonuoja su tavo vidumi. Ar tikrai nori to, ką renkiesi? Ar tikrai kuri tą realybę, kurią nori matyti?
O tada, kai tai suvoksi, pradėk žaisti šį žaidimą pagal savo taisykles.
Tik atmink, gyvenimas ir tu yra viena. Tavo taisyklės – tai gyvenimo taisyklės.
Kiekvienas naujas žingsnis gyvenime yra prieš tai žengto žingsnio pasekmė. To pasirinkimo, kurį padarei savo mintyse, širdyje, kasdienybėje. Iš baimės arba meilės.
Baimė palaiko sąmonę žemuose dažniuose, todėl ji kuria kančios realybę. Gyveni vadovaujamas ir kontroliuojamas savo ego, o jis veikia ne iš dieviško žinojimo, bet iš neišmanymo. Ego veikia tamsoje, todėl paklaidina. Jis priverčia gyventi ne iš meilės ir drąsos, o iš baimės ir nepasitikėjimo. Taip sukuria pasekmes, dėl kurių tenka kentėti – realybę, dar vadinamą pragaru. Iš tiesų jis – ne po žeme, jis čia, žemėje. Tai tavo pasaulis, kurį kuria ego. Toks pats netikras, kaip ir jis.
Meilė palaiko sąmonę aukštuose dažniuose. Ego tampa valdomas ir ima tau tarnauti. Vedamas sąmonės žinai, kaip elgtis, kad netektų kentėti. Išgrynini savo mintis, emocijas, jausmus, suvokdamas
208
ir paleisdamas tuos, kurie jau atitarnavo, bet vis dar laiko tave pririšę žemų dažnių pasaulyje. Sąmoningai pasirenki tik aukšto dažnio energijos generavimą – per supratimą, atleidimą, dėkingumą, tarnystę, pasitikėjimą, ramybę, drąsą ir tiesą. Gyveni šviesoje ir taip pritrauki dar daugiau šviesos, dėl to esi laimingas. Taip sukuri rojų. Irgi žemėje, ne danguje.
Jame nėra jokių apribojimų. Tik tie, kuriuos sukuria protas. Bet kadangi suvoki jo iliuziškumą, nesunkiai gali juos panaikinti. O toliau belieka tik panorėti. Begalinė Visata iš savo begalinės dvasios gali realizuoti bet ką, ko trokšta tavo širdis. Ribų nėra. Sąlyga tik viena – turi jausti, ko nori, ir tuo tikėti.
Jeigu nejausi, o sugalvosi – nieko nebus. Nepakaks energijos tavo norui išpildyti. Nes ji yra kuriančioji jėga. Arba valiuta, kuria susimoki už savo noro išpildymą. O jei ir pakaks, akimirksniu būsi nublokštas ten, atgal į pragarą, kur vėl kentėsi savo pasirinkimo pasekmes, nes tai bus tavo ego noras, ne širdies.
Todėl neribok savo širdies norų. Pasistenk, kad turėtum, kuo sumokėti už jų įvykdymą. Kurk norimą realybę ir džiaukis ja, nes tik nuo tavo pasirinkimo priklauso, rojuje ar pragare, šviesoje ar tamsoje, gyvensi.
209