- Norėti – ne nuodėmė -
Ateiname gyventi.
Pradėjome tarsi nuo balto lapo.
Pamiršę, ką žinojome,
Iš naujo baltą drobę tapome.
Mes nieko neatsimenam.
Bet rankos...
Teptuką kaip laikyti juk supranta.
Ryžtingais potėpiais guldydamos spalvas
Tapyt gyvenimo paveikslą greit įpranta.
Mes nieko neatsimenam.
Nežinom, kas patiko, ko negalime pakęsti.
Spalvas tiktai pasirenkam tokias,
tarsi aną gyvenimą pratęstume.
Kas parenka spalvas? Kokios jos?
Šviesios, tamsios, ryškios ar išblyškę?
Ar pagalvojome kada, kad išsirinkti galime,
Kokiom spalvom gyvenimą tapysime?
182
Aš keičiuosi – gyvenimas keičiasi. Tampa visiškai aišku, kad jis priklauso tik nuo manęs pačios. Nors jo ir negaliu pakeisti, tačiau galiu pakeisti savo požiūrį į jį. O tada gyvenimas pasikeičia pats.
Pradedu apčiuopti, kad tas gyvenimas, kurio nemylėjau taip, kaip nemylėjau savęs, iš tikrųjų yra neįkainojama dovana. Nemylėti jo, neišmokti juo džiaugtis reiškia įžeisti tą, kuris jį dovanojo.
Atskleidusi šią meilės gyvenimui paslaptį ir mokydamasi mėgautis juo, vis dažniau sulaukiu malonių staigmenų. Man pradeda viskas sektis! Mintys pačios pasiekia reikiamus žmones, jie patys mane susiranda ir susisiekia. Stebina malonūs sutapimai ir atsitiktinumai. Tereikia pagalvoti, ko noriu, ir jau turiu. Atrodo, norai pildosi be pastangų, o Visata pati sudaro pačias geriausias sąlygas susiklostyti palankioms aplinkybėms.
Iš Aleksandro netikėtai gaunu dovanų prabangų laikrodį. Tačiau jis man vertingas ne todėl, kad brangus, o kaip ženklas: mano energinis dažnis pakilo.
Anksčiau retai sulaukdavau iš jo dovanų. Nei gėlių, nei šokolado, nei šiaip kokių malonių staigmenų, kurių taip reikia mums, moterims. Tačiau ne dėl jo kaltės – pati nemokėjau nei jų priimti, nei džiaugtis jomis, kad ir kokios būtų. „Man nieko nereikia“, – visada išdidžiai sakiau. Kažkaip žema atrodė norėti ko nors materialaus. Nepadoru. Tik širdis kentėjo, jos neapgausi. Jai visada malonus dėmesys. Juk tai taip žmogiška!
Ir tik pradėjusi jos klausytis pagaliau supratau, kad tai ne vyro, o mano pačios problema. Priežastis visada slypi manyje, o ne kituose. Kiti tik atsako į mano vibracijas. O kai tai supratau, viskas
195
apsivertė aukštyn kojomis. Kai ėmiau su dėkingumu priimti viską, ką siunčia Visata, energinis blokas išnyko. Ir štai mano rankose dovana, apie kurią nedrįsau net svajoti! Ir visai neatsitiktinai. Akivaizdu, visą darbą atliko pakitusi mano vibracija, į kurią Aleksandras tiesiog negalėjo nereaguoti. O aš gavau apdovanojimą – papildomą prizą, kurio visai nesitikėjau. Ne dėl jo stengiausi, bet negaliu teigti, kad nedžiūgauju.
Nors, ką čia slėpti. Pasakyti, kad džiūgauju, reiškia visai nieko nepasakyti. Iš tikrųjų mano moteriškoji dalis net cypia, plodama rankomis iš pasitenkinimo ir greitai nuvydama šalin tą nemalonų jausmą, priverčiantį geras mergaites jaustis nepatogiai, trokštant ko nors materialaus. Ir ko čia gėdytis, sako ji man, mums svarbūs materialūs dalykai, nes jie maitina moteriškumą. Dovanos – tai niekas kitas, tik tas pats dėmesys. Energija, kurios mums taip reikia, tik kitos – materialios – formos. Ji mus įžemina. Leidžia pajausti, paliesti, pačiupinėti, o gal net paragauti, pauostyti ar pasimatuoti meilę. Tegul ji virsta kad ir nedidelėmis materialiomis smulkmenomis. Tačiau būtent dėl jų, kasdienių smulkmenų, ir tampa gera gyventi.
„Juk gyvenimas susideda iš mažų dalykų. Iš kasdienybės. Iš daugelio dienų ir jų akimirkų.“ Iš mažmožių, kurių nepastebime, nes neva jie nereikšmingi. Bet tada nepastebimai bėga ir pats gyvenimas. Juk šventės ir žygdarbiai – tik trumpi epizodai. Blyksteli, sužiba, pykšteli kaip pigus fejerverkas gyvenimo dangaus skliaute, tačiau dangus vis tiek lieka ta pati pilka kasdienybė.
196
O man būtent jos, mažos kasdienybės detalės, ir lemia, kiek pasistumiu į priekį, kurdama savo naująją realybę. Pagal jas pasimatuoju, kiek leisdavau sau anksčiau ir kiek – dabar.
Viena iš tokių smulkmenų, nuskaidrinančių mano būtį, yra augalai. Pradžią padaro viržis, tačiau ties juo nesustoju, lepinu save ir toliau – kambarinėmis ir lauko gėlėmis, prieskoninėmis žolelėmis, vaismedžiais ir vaiskrūmiais. Sodinu, auginu, puoselėju ir įsibėgėjusi apsodinu jais visus namo ir kiemo kampus.
Augalai ne tik suteikia galimybę įsižeminti, bet ir džiugina savo kvapais. O jie visada buvo man svarbūs. Net ir kūdikystėje, vos pramokusi vaikščioti, negalėdavau ramiai praeiti pro jokią gėlytę, būtinai turėdavau sustoti ties kiekvienu žiedeliu. Ne skinti, o uostyti: o kaip šitas kvepia? O šis? Suaugusieji pykdavo, bandydami mane kuo greičiau nusivesti tolyn. Juk džiaugtis gyvenimu jiems nėra kada, reikia skubėti gyventi – vis tie reikalai! Bet tuomet, spėju, man buvo nė motais, o dabar atėjo laikas tai prisiminti.
Todėl ir stengiuosi, kad namuose būtų kuo daugiau natūralių kvapų – svetainėje auga du visžaliai mandarinmedžiai, Fiona ir Šrekas, beveik sulig mano ūgiu. Kas rytą gaivina savo žvalinančia esencija, numesdami po vieną kitą lapelį. Su džiaugsmu sutrinu juos tarp pirštų, įkvepiu mandarininės dvasios. Ak, kaip ji gydo! Užsimerkiu, įtraukiu visais plaučiais ir jaučiu, kaip palenda po oda, sklaidosi kūne ir užlieja palaima, net laikas sustoja. Tada ateina eilė levandai, mairūnui, bazilikui. O dar krapai, kalendros, melisos ir mėtos, žemuogės, citrinžolės ir petražolės. Visos jos tarpsta mano darže ir aš nevengiu naudotis jų teikiamomis paslaugomis. Juk taip
197
jos atsilygina už rūpestį: gardina kasdienybę, pildo ją vis kitais skoniais, kol namų erdvę valo smilkstantis lauras, santalas ar ladanas.
Kvapų pasaulis man teikia didžiulį malonumą, o aš stebiu save ir neatsistebiu, kokią galią jis turi savijautai ir emocijoms. Jis pakylėja kasdienybę, ši tampa švente.
O kad dar labiau ją įprasminčiau ir mankštinčiau smegenis, pradedu mokytis prancūzų kalbos. Siekdama ne išmokti, o tiesiog ją pažinti. Be įtampos ir tobulumo siekimo, lengvai ir žaismingai. Ne dėl rezultato, o dėl proceso. Ne dėl to, kad reikia, bet kad noriu. Visuomet žavėjausi šios kalbos skambesiu. Jis turi kažkokios nesuvokiamos, tik šeštuoju pojūčiu juntamos elegancijos. Tam tikro paslaptingo, pasąmonę veikiančio jausmingumo, kuris mane traukte traukia. Be to, žinau, kad kalba yra tiesiogiai susijusi su gebėjimu mąstyti, suprasti, suvokti. Kuo sudėtingesne kalba kalbame, tuo galva geriau veikia. Kuo daugiau kalbų mokame, tuo labiau plečiasi sąmoningumas. O tai duoda dar vieną paskatą – mokytis ne tik dėl malonumo, bet ir dėl dvasinės naudos.
Dėl tų pačių priežasčių prižadu sau kada nors išbandyti kaligrafijos meną. O dabar, kol ilsiuosi ir atgaunu jėgas, iš naujo tyrinėju kino, literatūros, muzikos magiją. Joje sąmoningai ieškau paslėptų ir tik man skirtų Visatos žinučių. Jos patvirtina mano pačios atrastas gyvenimo tiesas ir nukreipia žengti kitą žingsnį. Jos – visur: kino ar knygos herojaus ištartoje frazėje, dainos žodžiuose, banalios TV laidos vedėjo lūpose, net reklamoje ant parduotuvės vitrinos ar pravažiuojančio autobuso lango... Nežinau, kur einu, neturiu jokio plano ir tikslo, tačiau, žengus vieną žingsnį Visatos nurodyta
198
kryptimi, atsiveria kelias kitam. Tokiu būdu vyksta mano kelionė. Kelionė į Visatos ir savęs pažinimą.
Šioje kelionėje atrandu paprastų ir prieinamų būdų suteikti savo būčiai kuo daugiau spalvų ir ja mėgautis... mėgautis... mėgautis... Sustabdžius voverės ratą ir nustojus suktis viesulo greičiu, jie išnyra, rodos, iš niekur, tarsi mostelėjus burtų lazdele. Gyvenimas, iki šiol lėkęs mėnesiais ir savaitėmis, vos liesdamas juos kojų pirštų galais, sulėtėja. Jis suteikia galimybę įsijausti į akimirkos grožį.. Panyru į jį visa galva, plaučiais ir širdimi. Jaučiu kiekvienu kūno centimetru. Užpildau juo kiekvieną savo ląstelę, leisdama sau norėti ir pildydama sielos troškimus. Tuomet kiekybę, greitį ir paviršutiniškumą stebuklingai pakeičia akimirkos gylis, kokybė, vertė.
Labai keista, tačiau vien leisdama sau norėti jau pakeičiu savo realybę. Juk norėti gali tik laisvas žmogus, gyvenantis iš vidinės gausos, o vergui šiukštu negalima norėti. Nelaisvam žmogui, priklausomam nuo savo ego, norai gimdo tik kančią. Egoistinė sąmonė taip ir supranta gyvenimą – kaip nuolatinį bėgimą paskui savo norus. Kaip tarnavimą jiems. Vienas noras tik išsipildė, žiūrėk, jau užgimė kitas, didesnis. Taip tampame savo norų vergais – jiems nėra pabaigos. Todėl verčiau jų neturėti. Atrodo, tada sąmonė bus švari ir... laisva. Tačiau taip tik atrodo. Apribodami savo ego norus, dažnai apribojame ir širdies, nes jų tiesiog neskiriame. O gal dar blogiau – užvaldžius egoistiniams norams, širdies troškimai lieka neišgirsti.
Tai kaip juos atskirti? Kaip suprasti, ko nori protas ir ko – širdis? Kurie norai yra išgalvoti arba užprogramuoti, o kurie tikri?
199
Suprasti visai nesunku. Tereikia atsakyti į klausimą – kodėl norisi? Proto norai skirti ego patenkinti. To iliuzinio, atsiskyrusio nuo visumos „Aš“. O širdies norai – sielos ramybei, augimui, gerovei, kuri yra ne tik jos, bet ir Visatos gerovė.
Kaip pavyzdį panaudosiu paprastą materialų norą. Įsivaizduok: turi automobilį, tačiau labai nori kito, nes šis jau senas ir kelia nemažai nepatogumų. Privalai jį dažnai remontuoti. Vairuodamas jautiesi nesaugiai, bijai, kad kas nors vėl suges. Žiemą jame šalta, kenti diskomfortą. O dar ir variklio nepaleidi, kai reikia skubiai kur nors nuvykti. Dėl to nuolat nerviniesi ir patiri stresą, tokiu būdu generuodamas žemo dažnio energiją ir skleisdamas ją aplinkoje. Jeigu įsigytum naują automobilį, pasijustum geriau, galėtum džiaugtis ir mėgautis kelione. Vadinasi, sukurtum aukšto dažnio energiją. Ji reikalinga ne tik tau, bet ir kitiems. Ar šis noras yra savanaudiškas? Ne, nes nuo jo priklauso tavo vidinė būsena. Jos gerovė yra ir kitų gerovė, nes mes visi esame tame pačiame energoinformaciniame lauke. Keičiamės ir dalijamės įvairaus dažnio energija.
O dabar pažiūrėkime kitu kampu. Turi automobilį, tačiau labai nori kito. Šis dar neblogas, atlieka savo paskirtį, nesukelia jokių nepatogumų. Bet turėdamas naują mersą atrodytum kietai! Draugai sprogtų iš pavydo ir tavo savivertė, rodos, pakiltų iki dangaus! Deja, taip tik atrodo. Išties padidėtų ne savivertė, o ego. O jo maitinimas galiausiai sukeltų kančias.
Tu sunkiai dirbtum, kad galėtum įgyvendinti šį norą. Aukotum laiką, sveikatą, jėgas. Gal net apribotum santykius su šeima ar
200
draugais. O tada imtum tarnauti tam mersui lygiai taip pat, kaip tarnauji savo ego.
Vos jį pamaitinęs, pasijustum geriau. Bet tik laikinai. Nes išnaudojęs energiją ego patenkinti, greitai pajustum tuštumą. Kad ją užpildytum, sukurtum kitą norą, didesnį. Tada dar didesnį. Taip ir nespėtum lėkt paskui juos, savo norus. Bet tuštuma tik didėtų, todėl kentėtum. Nes ego norai pavergia, todėl verčiau nenorėti.
Deja, kai nieko nenori, dingsta ir noras gyventi. Nieko nenorėjimas – depresijos, sielos ligos, požymis. Siela ateina į Žemę patirti materijos. Ji visada turi norų. Mes tik užsiprogramuojame juos ignoruoti, nusisukdami nuo savo širdies. Taip užkertame kelią tekėti energijai ir maitinti sielą. O nemaitinama ji dūsta.
Tai reiškia, kad dūstame mes. Neleisdami sau, o ne savo ego, norėti, netampame budomis, o tik nuvystame kaip gėlės be vandens.
Kas blogo norėti? Juk norai kuria Visatą. Kūryba prasideda tik tada, kai gimsta noras ir atsiranda ketinimas bei valios jį vykdyti. Pabandyk ką nors sukurti, prieš tai nepanorėjęs – neišeis. Noras dainuoti sukuria dainą, noras statyti – namą, noras mylėti – meilę, noras kovoti – karą.
Nėra noro – nėra ir veiksmo, taigi viskas priklauso nuo noro. Visais gyvenimo atvejais sąmoningai ar nesąmoningai renkamės tai, ką norime patirti. Arba galvojame, kad norime. Tik pabandyk pasirinkti, ko nenori, iš karto suprasi – tai neįmanoma. Tik kartais gali atrodyti, kad renkiesi, ko reikia. Bet tai pasirinkti taip pat būtina panorėti. Nenorėsi – nieks neprivers.
201
Vadinasi, norai lemia pasirinkimus. Nors ir atrodo, kad mes galime rinktis, tačiau pasirinkimai yra nulemti! Jie priklauso nuo supratimo, kas tuo metu atrodo geriausia. Pabandyk pasirinkti kitaip ir įsitikinsi, kad tai neįmanoma.
Tačiau ar tai, kas atrodo geriausia, iš tikrųjų taip ir yra? Kartais iš to, kaip žmogus elgiasi, yra visiškai aišku, kad jis neturi supratimo. Tai reiškia, kad elgiasi netinkamai. Nėra labai sąmoningas. Ir dėl to kenčia. Tai aišku kitiems, bet ne jam pačiam.
Ką gi daryti? Jei pasirinkimas yra nulemtas ir jo neįmanoma pakeisti, kokia tuomet prasmė? Ar nėra jokios išeities?
Išeitis yra – užmegzti ryšį su savo siela, nes tik ji žino, kas geriausia. Tai reiškia ugdyti sąmoningumą. Jam augant, savaime keičiasi ir pasirinkimai. O nuo to, kokie jie yra šiandien, priklauso, kokia bus ateitis.
Ir dar. Nors ir negalime rinktis to, kas vyksta gyvenime, tačiau visada galime rinktis, kaip į tai reaguoti. Nesąmoningai, automatiškai, kaip esame įpratę. Arba sąmoningai, tokiu būdu įgydami didesnį supratimą apie gyvenimą ir save.
Be abejo, supratimas didėja ir specialiai tuo nesirūpinant, tiesiog gyvenant – juk pats gyvenimas mus moko. Bet galime tapti nuovokesni ir nelaukdami, kol jis tą padarys – neretai šios pamokos būna skaudžios ir sunkiai pakeliamos. Tačiau gyvenimas moko tuomet, kai nesimokome patys.
Ne visi juk norime mokytis. Kaip ir kiekvienoje mokykloje, yra geresnių mokinių, yra blogesnių. Vieni iš karto ir su didžiuliu noru išmokstame pamoką, kitiems tenka daug kartų kartoti.
202
Tik kartojimas kas kartą tampa vis skausmingesnis, nes pasekmės sunkėja.
Kai vieną kartą užlipi ant grėblio, nėra taip skaudu, kaip antrąkart gavus jo kotu į tą pačią vietą. Bet ar tikrai tai būtina? Ar būtina daužyti galva sieną, jeigu gali paklausti, kur išėjimas? Gal ir paklaustum, betgi nėra ko. Tu vienas. Atsiskyręs. Pats dėl visko kaltas. Todėl kenti ir mokytis sunku.
O jei esi ne vienas? Jeigu kiekvienas žingsnis lydimas Kūrėjo? Jeigu jauti, kur veda Visata? Jeigu girdi, ką šneka siela tavo širdyje? Klausaisi jos – ir štai pasaulis jau po tavo kojomis. Tu nieko nebijai. Tau niekas nesunku. Jokių kančių, tik iššūkiai ir nuotykiai. Galvosūkiai, uždaviniai, kuriuos turi išspręsti. Tai irgi patirtis, tik be kančių. Nors ir ne visada lengva, tačiau dėl jos gyventi verta.
Ir mokytis tuomet lengviau, kai nori mokytis ir stengiesi suprasti savo pamokas, o ne ieškot kaltų. Tada gali išvengti tų kančių, kurias susikuri sau pats. Juk tave veda siela.
Ji, o ne ego sprendžia, ką norės patirti, kad galėtų augti. Svarbu jai netrukdyti. Svarbu girdėti ne tai, ko nori ego, o ko nori siela, ir eiti ten, kur veda. Kai negirdi – paklysti. Iškilus prieštaravimui tarp to, ko nori siela ir ko nori ego, skauda. Kuo prieštaravimas didesnis, tuo labiau kenti. Taip siela pasiunčia signalą, kad tu ją vėl išgirstum. Ji praneša, kad serga. O sirgdama – kaip ir gėlė – negali augti nei žydėti. Kad augtų, pirmiau turės išgyti.
Juk skausmas – sielos įrankis. Jos paskutinė galimybė prisibelsti ir priminti protui, kad jis turėtų sekti širdimi. Skausmas tarsi kompasas parodo, kad nukrypai nuo kelio. Dėl to kenti, nors to
203
nesirinkai. Tačiau, kol nepasirenki mylėti, tol ir lieki nemeilėje. Belieka gyventi kančioje ir kurti ją toliau. Tol, kol nepasakai „pakaks, aš jau prisikentėjau, kitaip gyventi noriu, širdis kaip pasakys“.
Ir šis pasirinkimas – vienas iš dviejų. Seki savo džiaugsmu, aistra, savo širdies troškimais... arba lieki, kur buvęs – kančioje.
Lieki iš baimės.
204