top of page

- Muilas ir vanduo -

   Esu pasiruošusi. Paleidau viską, ką savy nešiau, kad atlaisvinčiau erdvę. Juk jos reikia, kad į gyvenimą ateitų nauji dalykai. Nebus erdvės – negalėsiu priimti. Tai paprasta, kaip dukart du.
   Tačiau nesu tuščia, ne... Tik, rodos, neturiu pasakyti sau nieko naujo. Manyje tvyro tyla, negirdžiu Tiesos balso. Ar man jau nekyla klausimų? Oi, ne, jų visada bus. Tik dabar atsakymas ateina kartu su klausimu, jo nereikia ieškoti. Yra tiesiog žinojimas, kuris atsiranda nežinia iš kur. Tiesa yra manyje, o ne šalia manęs. Aš pati esu Tiesa. Susidvejinimas išnyko, jį pakeitė taip ilgai laukta ramybė.
   Esu ne tuščia, o... švari. Kaip ką tik išvėdintas kambarys. Išsivaliusi ir lengva, padedant Tiesai. Šią išvalytą erdvę mano širdyje užpildo begalinė meilė. Ji švelniai šildo krūtinę. Netrokštu nieko kito, tik maudytis toje šilumoje. Galiu jausti ją fiziškai. Noriu dalytis ir duoti jos visiems, nes ji neišsenkama. Kaip padaryti, kad ir kiti ją pajaustų? Atrodo, galėčiau išsinerti dėl to iš kailio. Tik ar padės?
   Juk kiekvienas savyje turi savo šaltinį ir visų pirma privalo prisikasti iki jo. Nes tik tada įmanoma pajausti visą pasaulio meilę. Tik tada, kai viduje atsiranda tai, kas atsiliepia į jos vibracijas.

182

   Ar tai susivienijusios manyje pranos efektas? Nežinau. Tikrai žinau tik tai, kad pradeda busti mano prigimtinis moteriškumas.
Jį žadina meilė sau. Žinau dėl to, kad pirmąkart medituodama staiga kreipiuosi į savo moterišką, o ne į vyrišką pradą. Tiksliau sakant, jis pats iškyla manyje visa savo moteriška galia. Aš jį pajuntu.
   Iki šiol norėjau atsiremti į ką nors stipraus, galingo, remiančio ir saugančio, ir man reikėjo pagalbos, supratimo, atleidimo bei palaikymo, kurį radau bendraudama su savo aukštesniuoju Aš, įgijusiu vyrišką pavidalą, o nuo šiol neriu į savo moteriškas gelmes, maudydamasi toje prigimtinėje galioje, kurią suteikė Motina Gamta. Širdis susijungia ir su moteriškos energijos centru įsčiose, ir su logika bei intelektu, o mane užlieja nepertraukiama, vientisa, vieninga stiprybė.
   Manyje yra jos šaltinis. Ir šaltinis esu aš.
   Šis suvokimas suteikia dar daugiau galios. Jis grąžina tai, ką buvau praradusi, gyvendama ego pasaulyje: vyro ir moters santykių šventumą. Iš fizinio lygmens jie pakyla į energinį. Nuo dabar santykiai man – ne tik fizinis, kūniškas bendravimas, bet ir apsikeitimas energijomis. Tai šventas moteriškumas ir šventas vyriškumas, susipynę kiekviename iš mūsų ir pereinantys vienam iš kito, kad papildytų mumyse tai, ko trūksta.
   Esu tarsi taurė ir mokausi būti užpildyta. Mokausi priimti.
   Juk tokia yra Žemė – ji ima vyrišką energiją tam, kad galėtų duoti vaisius. Jei ji neprisipildys saulės, lietaus ir vėjo, bus nevaisinga. Žemė – tai pasyvus moteriškumas. Ir aš mokausi būti tokia kaip ji. Ir mokau savo vyrą duoti, leisdama jam mane drėkinti ir šildyti

183

iš vidaus. Nes jis – dangus, saulė ir lietus. Taip padedu jo šventam aktyviam vyriškumui, kuris pildo mano taurę tol, kol ji tampa pilna. Ir tik tada. Tik tada leidžiu iš manęs gerti – tą šventą energiją, kurios pripildė mane jis.
   Suvokusi save kaip dvasinę būtybę, išmokstu taip matyti ir kitus, o Aleksandro išorinis pavidalas praranda anksčiau turėtą prasmę. Žinau, laikydama jį materialiu, visuomet turėsiu reikalų tik su jo ego, tačiau pajutusi tą nuostabų bendravimo skonį aukštesniame – energiniame – lygmenyje, suprantu, kad daugiau niekada nesutiksiu taip apsiriboti ir apriboti mūsų santykių, kad nusileisčiau bent trupučiu žemiau.
   Tampa visiškai aišku, koks primityvus ir niekingas yra vyriškojo ir moteriškojo ego bendravimas. Kiek jame tarpusavio nesupratimo, neišmanymo, klaidų, intrigų, savanaudiškumo, išnaudojimo ir vertybinės painiavos, sutekančių į begalinę skausmo ir kančių jūrą, kurios paviršiuje plūduriuoja menki fizinio seksualinio pasitenkinimo trupiniai.
   Noriu tai ištaisyti, tad privalau įsigilinti, kokia yra vyriškos ir moteriškos energijos prigimtis. Kokia turi būti moteris ir koks turi būti vyras, kad sukurtų harmoningus santykius?
   O juk viskas labai paprasta. Teoriškai. Harmoninga pora yra tada, kai abu žmonės energiškai harmoningi: moteris – moteriška, o vyras – vyriškas, kartu jie turi priešingos energijos pradą savyje, kuris neužgožia pagrindinės energijos. Arba tada, kai jie papildo trūkstamą vienas kito energiją, padėdami vienas kitam susibalansuoti poroje. Kaip in ir jang, du idealiai prigludę pusapskritimiai,

184

juodas ir baltas, turintys dar ir po mažą priešingos spalvos taškelį savyje. Tokia yra teisinga energijų proporcija poroje. Ir ne tik joje, bet ir kiekviename iš mūsų, nesvarbu, kas esame, vyrai ar moterys.
   Juk kiekviename iš mūsų yra tiek aktyvios, karštos kaip Saulė vyriškos energijos, tiek pasyvios, ramios ir vėsios kaip Mėnuo – moteriškos. Šioji yra kūryba, vizija, ketinimas, intencija, o vyriška energija atsakinga už jos įgyvendinimą, manifestaciją, materializaciją. Kai jaučiame, mumyse aktyvi yra moteriška energija, kai galvojame – vyriška. Abi energijos veikia natūraliai ir harmoningai keisdamos viena kitą, kaip įkvėpimą keičia iškvėpimas. Mes to ne juntame ir nekontroliuojame, lygiai kaip ir širdies susitraukimų. Tačiau netrunkame pajusti, kai jos išsibalansuoja. Staiga pastebime, kad tapo sunku gyventi, nesiseka santykiai, sunku susikalbėti. Suvokiame, kad kažkas negerai, kad taip neturėtų būti, ir pradedame ieškoti priežasčių, kodėl staiga tapome nelaimingi. Taigi, kodėl?
   Ogi ne savo vežime sėdime. Moters kūnas sukurtas veikti moteriškoje energijoje, o vyro – vyriškoje, ne atvirkščiai. Aktyviau, nei reikia, veikdama moteris nesukaupia energijos, o ją tik išnaudoja. Pasyviau veikdamas vyras negeneruoja energijos ir praranda tonusą, tampa nesuinteresuotas, tingus. Tai silpnina, dėl to ir tampa sunku.
   Deja, taip jau būna. Gyvenimas juk ne teorija, o praktika. Ir energijos praktiškai pasiskirsto ne taip taisyklingai, kaip reikėtų. Jos išsibalansuoja, o tuomet neigiamai veikia charakterį. Kai ima vyrauti priešinga energija, moterys suvyriškėja, o vyrai

185

sumoteriškėja. O kuo labiau nutolstame nuo savo prigimties, tuo esame silpnesni. Ir lengviau valdomi.
   Mes, moterys, prarandame savo moteriškumą, kovodamos dėl išgyvenimo ir atiduodamos tam visas savo jėgas. Mus gena baimė dėl ateities ir savo vaikų. Manome, kad esame atsakingos ne tik už gyvybės atvedimą į šį pasaulį ir jos maitinimą savo energija, bet ir pačios už save. Manome, kad pačios turime pasirūpinti savimi, savo vaikais ir vyrais, taigi, nepaliekame jokių šansų jiems pasirūpinti mumis. Norime būti nepriklausomos ir savarankiškos, nes kitaip nepopuliaru, nemadinga, gėdinga ir nešiuolaikiška. Kitaip esame bevertės šlapios vištos. Kai moteriška energija šitaip nužeminama ir nuvertinama, mumyse perdėtai ima reikštis vyriška – aktyvi – energija, kuri išeikvoja, ištuština energinius resursus ir mes liekame tuščios, silpnos, ligotos ir nelaimingos.
   Kodėl tai vyksta? Dėl vertybių supainiojimo. Gal netyčia, o gal ir specialiai šiais laikais moteris ir vyras sulyginami ir suvienodinami, tarsi skirtumų tarp jų nebūtų, iškraipant tai, ką sukūrė gamta. Taip, mes esame lygūs ir vienodai verti, bet ne vienodi. Esame sukurti papildyti vienas kitą, o ne dubliuoti. Tačiau programavimas, perduodamas iš kartos į kartą, visuomenės normos ir standartai, nuolat kartojami tie patys elgesio modeliai įsirašo kolektyvinėje pasąmonėje, kuri formuoja automatinius veiksmus. Net nesusimąstome, kodėl taip elgiamės. O gal tiesiog pamirštame, kuo būti esame sukurti, ir sugalvojame, kad panorėję galime tai pakeisti. Nepriimame savęs ir imame kovoti su savimi ir gamta. O gal paprasčiausiai mums trūksta žinių. Taip energijos ir išsibalansuoja.

186

Dėl to moterys tampa vyriškos, o šalia stiprių, vyriškų moterų, kurios „viską gali pačios“, vyrai praranda vyriškumą. Jis tampa nereikalingas, praranda vertę. Tik ar mums, moterims, nuo to ne blogiau?..
   Papasakosiu vieną istoriją. Kartą uždaviau šį klausimą Gerdai, gerai savo draugei. Kadaise ji buvo labai graži ilgaplaukė brunetė didelėmis, kupinomis naivumo, švelnumo, gerumo akimis bei sultingomis, putliomis lūpomis ir tobula oda. O, kaip aš jai pavydėjau! Ne jos grožio, o to, kad pačiai nereikėjo dėti jokių pastangų, kad jį palaikytų. Nereikėjo netgi dažytis – makiažas grožio nebūtų pridėjęs nė lašo daugiau, nebent galėjo sugadinti tai, kas buvo natūraliai gražu.
   Taip buvo. Bet dabar jau nėra. Įsitikinu tuo, kai sutinku ją po daugelio metų.
   Ji pati apie tai negalvoja. Jai visiškai nesvarbu, graži ji ar ne, svarbu tik būti gerai – atitikti visuomenės normas ir moralės standartus.
   Ji įpratusi nesirūpinti – nei savo gerove, nei kūno grožiu. Žinoma, prie to prisideda ir vaikystėje įkalti įpročiai: muilas ir vanduo, jokio stypsojimo prie veidrodžio, jokių moteriškų „nesąmonių“. Tačiau dabar, mums vėl susitikus, matau, kad jos grožis sunykęs. Ji nebespindi. Ji liko sausa ir tuščia, kaip apdžiūvęs medis be vaisių.    Iš jos veido dingo moteriškas putlumas. Jį pakeitė nuovargio ir kančios žymės, kurios suteikė kampuotumo ir pilkšvą atspalvį. Pilkšvą iš vidaus. Plaukus paliko purumas, apimtis, blizgesys, liko tik ilgis, kaip priminimas, kad kadaise ji buvo graži.
   Fiziškai ji nepaseno, tebėra jauna moteris pačiame savo jėgų 

187

žydėjime. Tačiau paseno vidujai. Išorinis grožis, nepalaikomas vidinės energijos, nublanko ir nupilkėjo.
   Gerda pamiršo save mylėti – skirti sau dėmesio. Gal to nemoka? O gal, būdama gausiai apdovanota gamtos, nemano, kad turi rūpintis savimi, savo kūnu, grožiu, moteriškumu. Nemano, kad turi ką nors daryti, kad jis išliktų. Galvoja, kad taip bus visada.
   Galbūt ji tiesiog nežino, kad jos, kaip moters, paskirtis yra maitinti ir džiuginti savo energija pasaulį, skleisti meilę, gėrį ir grožį, kurie atsiranda iš harmonijos, esančios tarp išorės ir vidaus.
   O gal ir dėlto, kad rūpintis savimi ir savo kūnu jai atrodo tuštybė – juk neva tik tos moterys iškelia kūno kultą, kurios nieko neturi viduje. O ji turtinga.
   Gera, jautri, rūpestinga, nuoširdi, taiki, nuolaidi, atjaučianti, pasiaukojanti, išsilavinusi ir protinga. Ji kupina meilės kitiems. Bet ne sau. Taip, ji gerai moka duoti. Bet imti – nebe. Toks yra jos ego – savęs suvokimas. Ji mano, kad yra verta lygiai tiek, kiek yra gera, reikalinga kitiems ir kiek geba save pamiršti.
   Tiesą sakant, jai labiau patinka rūpintis kitais, gyventi dėl kitų, o ne dėl savęs. Šiuo atžvilgiu ji yra tikra asketė. Mano, kad rūpintis savimi – savanaudiškumas. Tai nedera. Gėdinga ir nepadoru. Tai visiškai prieštarauja jos gėrio sampratai, o ji yra gera mergaitė iki kaulų smegenų.
   Ji nė už ką negali leisti sau susitepti, nes paniškai bijo, kad kas nors palaikys ją bloga. Būti bloga ji išdrįso tik kartą. Iš keršto. Tada, kai buvo labai įskaudinta savo vyro. Tačiau tas peržengimas per save jai vos nekainavo gyvybės.

188

   Muilas ir vanduo, kūnas teturi būti švarus, tvirtina ji, ir jos atkaklumas yra nepalaužiamas. O pati kankinasi pavyduliaudama, kai jos vyro žvilgsnis vis nukrypsta į kitus – išpuoselėtus – kūnus. Nors jie tokie tušti! Juk ten tik išorės blizgučiai! Tų moterų viduje nieko nėra! Tai siutina ją dar labiau. Kaip galima vidines vertybes iškeisti į išorinį blizgesį?? Gerda dūsta iš nevilties.
   Tačiau tas pavydas ir pasiutimas neparodo nieko daugiau, o tik tai, kad jos kūnas smarkiai ištroškęs meilės, dėmesio sau, ir kaip tos meilės, kurios pati sau neduoda, ištroškusi ji pati.
   Pati nesuvokdama, pasąmonėje Gerda trokšta būti tokia graži, kaip tos moterys, į kurias spokso jos vyras, taip pat baidosi to savo troškimo, būdama giliai įsitikinusi, kad išorinis grožis yra niekai, palyginti su dvasia. Jos vidinis konfliktas yra toks aštrus, kad materializuojasi išorėje. Nedaug trūksta, ir ji praras savo šeimą.
   Žiūrėdama į draugės sielą, atpažįstu save. Joje kaip veidrodyje matau nemeilę sau, kankinusią mane lygiai taip pat, kaip ir ją. Tik aš jau pagijau, o dabar tetrokštu, kad ir ji pasveiktų. Kad pasveiktų visi.
   Pagalvok apie savo namus, – širdyje sakau jai, nes jei pasakyčiau garsiai, ji nesuprastų. Manytų, kad kaltinu ir priekaištauju. – Tu juk rūpiniesi jais, kad būtų jauku ir patogu. Ar tam pakanka vien muilo ir vandens? Įsivaizduok, kad juose nėra nei vieno paveikslo, nei gėlės, nei žvakės. Nei kilimų ar užuolaidų. O kam? Juk pakanka, kad būtų švaru.
   Taip ir tavo vidiniuose namuose. Kūnas – tai sielos namai. Šventi namai, nes siela yra šventa.

189

   Ar tu pakankamai jais rūpiniesi? Pagerbi? Ar juos puoselėji, skiri jiems dėmesio tiek, kiek skiri savo namams, kuriuose gyveni? Kai prakiūra stogas, ar ilgai svarstai, kad reikia jį lopyti? Gal dar palauks? Juk tai kainuoja, o pinigai svarbiau... O gal stogas pats kažkaip susitvarkys? Ar jis apskritai vertas būti sulopytas? Ar svarstai, dėl kokių priežasčių turėtum skirti jam dėmesio?
   Tu nesvarstai. Tiesiog imi ir tvarkai, nes rūpiniesi savo namais ir esi už juos atsakinga. Tai – tavo prieglobstis.
   Atsakinga esi ir už savo kūną, nes juo naudojiesi. Argi neprivalai juo pasirūpinti lygiai taip pat? Negi tegali jam pasiūlyti „muilo ir vandens“ už visa tai, ką jis tau suteikia? Už visą darbą, kurį dėl tavęs daro?
   Muilas ir vanduo – vyriška energija. Ji užprogramuota asketizmui. Vyrui pakanka būti švariam, tvarkingam ir sveikam, o jei pernelyg rūpinasi savo išvaizda, tai reiškia tik viena – jis sumoteriškėjo.
   O moteriška energija akumuliuojasi per dėmesį sau. Per laiką, kurį sau skiri. Puoselėdama savo kūną, išreiški jam meilę ir dėkingumą. Skirdama dėmesio sau, kaip moteriai, pagerbdama savo prigimtį, sukuri ramybę ir harmoniją ne tik išorėje, bet ir viduje.
   Dėmesys savo kūnui – tai meilė, o ne tuštybė. Tuštybė būtų tada, jeigu vergautum jam, pamiršusi, kad esi siela. Tada jos namai taptų svarbesni už ją pačią. Tai vadinama kūno kultu, o ne rūpinimusi šventais savo namais.
   Moteriška energija yra galinga jėga, galinti padaryti laimingą ne tik tave, bet ir visus aplinkui. Šios energijos praradimas yra priežastis, dėl ko tolsti nuo savo vyro, dėl ko tavo kūnas išdžiūvo ir serga.

190

Jam skubiai reikalinga pagalba, o ją gali suteikti tik meilė sau.
   Moterišką energiją tavyje užgožė vyriška. „Muilas ir vanduo“ – tai prieštaravimas moters prigimčiai. Tai jos paneigimas. Tik vienuolės, pašventusios save dvasiniam gyvenimui, aukoja savo prigimtinį moteriškumą, nes jis tampa joms nereikalingas. Bet ne moterys, turinčios šeimą, vyrą, vaikus, kuriems šios energijos gyvybiškai reikia. O tu tai pavertei savo gyvenimo norma. Tau tai tapo ne auka, o komfortu, įpročiu, rutina. Moteriška energija tau ėmė trukdyti, ėmei jos nekęsti. Bet ji – tavo prigimtis. Todėl ėmei nekęsti savęs.
   Taigi tavo kūnas, tavo tikrieji namai, tapo ne tik šalti ir nejaukūs, juose dar ir kiauras stogas. Pro jį pučia vėjas ir varva vanduo, o tu vis dar ieškai priežasčių, kodėl turėtum jį lopyti, kodėl turėtum skirti sau dėmesio ir save mylėti. Tavo siela pasirinko moters kūną tam, kad išmoktų mylėti save per jį. To negali pakeisti, bet priešiniesi, todėl kenti. O kai tau blogai, blogai visiems aplinkui, nes tu esi moteris.
   Esi meilės šaltinis, o meilė sau yra jo pradžia.
   Atrodo, sakau tai Gerdai, bet iš tiesų primenu sau ir visoms moterims, kurios pamiršo mylėti save. Kurios supainiojo meilę sau su savimeile ir egoizmu, nurašydamos ją kaip blogį ir išmesdamos į šiukšlyną su visais kitais dalykais, kurie nedera geroms mergaitėms. „Muilo ir vandens“ yra per mažai. Labai mažai. Mažiausia, ką galime dėl savęs padaryti, tai įsileisti moteriškumą į savo gyvenimą. Išmokti mėgautis juo ir savo kūnu taip pat. Ne priversti save juo rūpintis iš pareigos, bet rūpintis su meile ir dėkingumu. Ir taip pripildyti savo šaltinį. Ne dėl savęs, o dėl kitų.

191

   Mes turime išmokti imti. Nes duoti mokame iš prigimties.
   Vos išmokusios žaisti su lėlėmis, jas maitiname, rengiame, gydome. Visus vaišiname arbata iš žaislinių puodelių. Rūpinamės kitais, ir tai mums teikia didelį džiaugsmą. Natūralu, nes tokia prigimtis. Be to, matome, kaip tą daro mūsų mamos, tetos, senelės. Tačiau bėga laikas, suaugame, pavargstame ir tam tikru momentu pastebime, kad rūpinimuisi kitais nėra ribų. Kad rūpestis išaugo į savęs aukojimą, o save užmiršome. Tačiau kelio atgal tarsi nėra, nes esame geros mergaitės. Ne tokios, kurios viską metusios paklūsta savo prigimčiai, o ne visuomenės normoms. Tokios – pasmerktos visiems laikams. Jos – egoistiškos visuomenės atmatos.
   O mes dalijame save tol, kol prarandame. Kol liekame tuščios ir neturime, ką duoti. Nes niekas mūsų nemokė kitaip. Niekas nepasakė, kad reikia išmokti priimti, kad neliktum tuščia, save išdalijusi!
   Taip pat, kaip daugumos vyrų niekas neišmokė duoti, todėl jie tik ima. O kai nėra ką paimti, eina ieškoti kitur. Ar ši pasaka be pabaigos? Ne, jai sustabdyti yra vienas būdas. Tai sakralių energijų subalansavimas. Tai jis sustato viską į savo vietas.
   O taip atsitinka tada, kai vyras išmoksta duoti. To išmokyti jį gali tik moteris, nesvarbu, kas ji – žmona, mama ar senelė. Tik kol ji, taip gerai mokėdama duoti, viską atneša ant lėkštutės, jis neišmoks. Kad išmoktų, neturi gauti be pastangų. Tada bus priverstas siekti. Kodėl?
   Moters dėmesys ir sakrali seksualinė energija, kuri moterį padaro moterimi ir kuri taip pat yra ir kurianti, kūrybinė bei atkurianti, regeneruojanti jėga, yra vyrui be galo svarbi. Gyvybiškai svarbi.

192

Tokia svarbi, kaip vaikui motinos meilė. Vyras pats jos nepasigamina, gali gauti tik iš moters, tačiau trokšte trokšta, nes be jos negali jausti pilnatvės. O kai negauna, štai ir turi dėl jos pasistengti. O kai stengiasi, siekia, tarsi pabunda iš miego. Pabunda jo vyriškumas, medžiotojo prigimtis. Staiga vyras atmerkia akis ir sako: tai įdomu, reikia pasukti galvą, gal net pasitempti, kad gaučiau, ko noriu. Tai daro jį gyvą. O jei atvirkščiai – pasyvų.
   O juk pasyvumas – savybė, būdinga moteriškai energijai. Nieko gero, kai vyras jos pilnas. Laimingas dėl to jis netaps. Tačiau tokia taps moteris, nes ši energija yra jos prigimtis ir tarpsta tada, kai moteris priima, o ne duoda.
   Ir tai nėra egoistiška, nes priima ne dėl savęs, o dėl kitų. Ji pildo savo šaltinį, kad kitus juo maitintų. Todėl rūpintis savimi yra moters pareiga. Privaloma askezė. Ji turi to išmokti, nes tai nėra įgimta, todėl ne taip lengva, kaip rūpintis kitais. Bet jeigu neišmoksta, save naikina.
   Vyrui privaloma askezė yra išmokti rūpintis kitais, nes savimi jis moka pasirūpinti iš prigimties. Vyras neaukoja savęs ir nedalija kitiems, pirmiau nepasirūpinęs savimi, kaip tą daro moterys. Tam prieštarauja jo instinktai. Bet jei jis neišmoksta duoti, degraduoja. Netampa tikru vyru, nes neatskleidžia vyriškų savybių potencialo.
   Išmoksta duoti jis tik tada, kai moteris išmoksta imti. Ji priima, kad galėtų duoti, o jis duoda, kad būtų iš ko paimti. Juk iš tuščio šaltinio neatsigersi. Pats turi stengtis, kad jis būtų pilnas. Tik taip atsiras pusiausvyra.
   O tai ir yra sėkmingo poros gyvenimo paslaptis.

193

bottom of page