- Šalutinis efektas -
Atėjusi į mišką aš nieko nenoriu.
Ir neprašau. Prašau tik leidimo pabūti.
Nepaimu nieko, tik kvapą nulūžusių medžio šakų
Ir būsimo sniego sušilusio tirpsmo truputį.
Nepaimu nieko. Bet gaunu iš tikro tiek daug!
Tik tai, ką imu, jame nė kiek nemažėja.
Pripildo lyg sapnas gyvenimas miško mane
Ir aš pajuntu, kaip nuo to man širdis padidėja.
Aš nieko nenoriu, tik atsibūti miške
Lig soties. Kad ašarom akys žibėtų.
Ir kad tada atiduočiau jam visą save,
Bet, kaip ir jis, duodama nė kiek nemažėčiau.
Kartais mums atrodo labai egoistiška mylėti save. Manome, kad kiti dėl to nukentės: jie turės mumis rūpintis, skirti dėmesio, aptarnauti. O tai – nesąžininga. Geras žmogus renkasi verčiau pats
176
rūpintis kitais, o ne verčia tai daryti kitus. Geras žmogus nenori būti našta.
Nenoriu ir aš. Todėl, dar nespėjus iki soties atsidžiaugti nauja realybe, manyje vėl ima kovoti du slibinai. Mokausi save mylėti, tačiau vis dažniau pasijuntu esanti savanaude. Iš pradžių kažkur pasąmonėje šmėsteli tik lengvas įtarimo šešėlis. Tačiau jis vis didėja, kol pamažu įtarimas virsta įsitikinimu, kad mano meilė sau tapo egoizmu. Netrukus galvoje jau ima blykčioti raudonas pavojaus signalas – juk už savanaudiškumą nieko nėra blogiau! Tai jis visų blogybių šaltinis! Nejaugi aš vėl paklydau ir pasukau ne ta kryptimi?
Mane ima graužti sąžinė, o tai dažniausiai labai nepatogu. Muistausi ir pradedu manyti, kad peržengiau ribą. Ko gero, reikės tai užbaigti. Gal jau gana sau to dėmesio?! Reikia rūpintis kitais, o ne savimi...
Ir staiga suvokiu, kad mane vėl kaip švarko rankovę įsuko senieji dantračiai – ankstesniojo elgesio modeliai. Ėmiau nerimauti, kaip atrodysiu, ką apie mane pagalvos. Mane pagavo baimė būti blogai. Galų gale ėmė graužti sąžinė, kad rūpintis savimi tiesiog negražu. Nepadoru!
Taigi, būk sveikas sugrįžęs, mano ego! Visai ne sąžinė mane graužia, o tu! Juk vertinimas, teisimas ir baimė – tavo darbas. Tu vėl mane pasigavai ir bandai atsikariauti prarastas pozicijas, ar ne? O, ne... Šį kartą tau neišdegs. Šį kartą jau suprantu, kad tu esi programa. Įdiegta į pasąmonę taip giliai, kad leidi savo daigus netgi tada, kai, rodos, su visam palaidojau tave giliai po žeme.
177
Mylėti save mažiau arba daugiau negu kitus yra puikybė. Puikybė yra vertinti ir lyginti, kas vertas daugiau meilės, o kas mažiau. Tik argi gali būti lyginami absoliučios vertės, tačiau skirtingi savo unikalumu dalykai? Kas už ką yra geresnis ar blogesnis, jei viskas yra tu ir tavo atspindžiai?
Puikybė gimsta iš ego, nes tik ego mano, kad jis yra atskiras. Tačiau jis klysta, nes visumoje, kurios dalimi esame, viskas yra viena. Meilė nėra absoliuti, jeigu yra nors viena atskilusi dalis, nemylinti savęs. Kaip nėra tyras šaltinis, jei jo dugne tarp akmenų užstrigusi beirstanti gaišena. Kaip nėra visiškai šviesi erdvė, jeigu joje yra bent vienas neapšviestas kampas.
Tikra meilė – besąlygiška, o besąlygiškai mylėti reikia išmokti. Tuo tarpu mes nemylime savęs, negalime priimti, nes yra daugybė sąlygų. Manome, kad per daug gerai „save“ pažįstame, puikiai žinome savo trūkumus. Jei pripažįstame, kad nesame tobuli ir klydome daug kartų gyvenime, mums dėl to gėda ir nenorime apie tai galvoti. Tačiau kartais net nepripažįstame, neigiame, nes mums baisu su tuo susidurti. Taip baisu, kad pasirenkame apsimesti, kad to niekada net ir nebuvo. Juk taip paprasčiau – mažiau skauda. Tačiau visos „klaidos“ ir „trūkumai“, jei tik nesiekiama specialiai kenkti ir skaudinti, yra tik patirtis, kurią kaupiame, o savo unikalumo, netobulumo nepriėmimas lemia tai, kad nepriimsime jo ir kituose.
Todėl neišmokę mylėti savęs ir kitų mylėti nemokame.
Meilei nereikia, kad būtume tobuli. Paprasta mylėti tai, kas tobula. To net nereikia mokytis, o mes esame čia tam, kad
178
išmoktume mylėti. Besąlygiškai. Kad priimtume save tokius, kokie esame, taip, kaip mus priima ir myli Dievas.
Argi jis vertina mus? Ar kaltina? Smerkia ir teisia? Kad ir kiek kartų gyvenime esame klydę, jis tik parodo mums mūsų klaidas, nes dėl jų kenčiame. Jis tik pasako: nedaryk taip – kentėsi. Nuskriausi kitą – kentėsi taip pat, kaip ir jis. Nes viskas yra viena, o tu – visumos dalis. Ir jei sugebėsi pamilti save, tai pamilsi viską, nes viskas yra viena, o tu – visumos dalis.
Jei tik išmoksi pamilti save, tokį netobulą, išmoksi pamilti ir kitus, nes jie, tavo akimis, yra tokie pat netobuli. Gali tai matyti aiškiai kaip dieną, nes tai nėra tau skausminga. Ne taip, kaip matyti netobulumus savyje. Todėl taip paprasta besti pirštu į kitą ir pasakyti: jis bailys. Jis sukčiauja. Jis pavydus. Jis egoistas. Jis lipa kitiems per galvas. Jis pasipūtęs ir aklas, nes nemato savo trūkumų. O aš juos matau. Bet ar matau save? O jei pamatysiu, ar man tai patiks?
Tavo akimis. Nes Dievo akimis tai nėra netobulumas, tai – tiesiog augimas.
Jei nustotum smerkti ir kaltinti, o pažvelgtum į save Dievo akimis – su begaline ir besąlygiška meile, suprasdamas ir atjausdamas, – pamatytum save kaip vaiką, kuris vis klumpa, keliasi ir toliau eina duobėtu, akmenuotu gyvenimo keliu, vis klysdamas, bet nesustodamas. Bijodamas, bet nepasiduodamas. Kartais pasimesdamas, prarasdamas viltį, išklysdamas iš kelio, bet vis tiek nepaliaudamas ieškoti. Kartais nesuprasdamas net, ko ieško nei ką tikisi surasti, tačiau vis tiek tikėdamas, kad kada nors suras. Ir supras. Jei ne šiame gyvenime, tai kitame.
179
Ar tada vis tiek nemylėtum savęs?
Nemylime savęs tada, kai nesuvokiame, kas mes iš tiesų esame. Kai nepriimame tos savo dalies, kuri nėra materiali. Dvasinė. Dieviška. Kai nepriimame Dievo savyje.
Kai nesuvokiame, kad nėra kito Dievo, išskyrus tą, kuris slypi tiek mano, tiek kitų viduje. Visur. Aplink. Aukštai ir žemai. Platyn ir gilyn. Jis yra Šaltinis. Viskas yra tik jis, ir aš taip pat.
Kai nemyliu savęs, tai reiškia, kad nemyliu Jo savyje.
O kai pamilstu Dievą savyje, pamilstu jį ir kituose, lygiai taip pat ieškančiuose, klystančiuose ir klumpančiuose kaip ir aš.
Mylėti save reiškia mylėti Visumą, kurios neatsiejama dalis esu.
Todėl dabar, užplūdus dvejonėms, vėl turiu sau priminti: mylėti save nėra egoizmas. Atvirkščiai! Visa savo oda jaučiu, kad tik mylėdama save galiu besąlygiškai pamilti ir kitus. Kai nemyliu savęs, pati stokoju meilės ir trokštu gauti jos iš kitų. Vadinasi, visų pirma turiu atrasti ją savyje ir tik tuomet, būdama jos pilna, galėsiu dalintis. Ir ne dėl to, kad ką nors gaučiau mainais. Ne dėl to, kad už tai mane mylėtų. O dėl to, kad esu pilna meilės ir ji manyje jau netelpa. Kaip ištvinusi upė liejasi per kraštus ir jos nesulaikysi.
Šiuo atveju noras dalytis atsiranda ne iš trūkumo, o iš gausos. Tuomet duodu nesitikėdama atlygio ir kartu gaunu, nes duoti gera. Vadinasi, duodama kitiems, iš tikrųjų duodu sau.
Išmokusi duoti iš gausos, pradedu mokytis ir priimti. Dėl kitų, o ne dėl savęs. Paaiškėja, kad nėra taip lengva. Nes ir dėl savęs priimti dar nelabai moku. Priimti man vis dar yra daug sunkiau negu duoti.
180
Bet tai nieko keisto! Mes, moterys, dažniausiai mokame duoti, o štai priimti – nelabai. Su kokiu malonumu dalijame dovanas per Kalėdas! O nemokamų patarimų dalyboms net ir švenčių nereikia. Žarstome juos kasdien į kairę ir į dešinę, prašo ar neprašo. Juk taip norime būti geros! Ir gerai jaustis. O kai duodame, taip ir jaučiamės. Geriau. Ir geresnės.
Tik štai jau pastebiu, kad aš geriau jaučiuosi ne tada, kai duodu. Kai daliju tai, ko niekam nereikia, nebūna geriau. Geriau pasijuntu tik tada, kai kas nors tai priima.
O tai reiškia, kad priėmimas yra didesnė vertybė, nes davimas tampa vertybe tik tada, kai moki ir priimti. Nors dažniausiai mes tai nurašome kaip egoizmą. Mūsų protui „priimti“ yra tolygu „gauti“. O gauti yra savanaudiška. Oi, kaip nenorime būti savanaudžiais! Juk savanaudis visai nedera su žodžiu „geras“. O jei nesame geri, negalime ir jaustis gerai.
Todėl turėsiu išmokti priimti. Priimti ne dėl savęs, o dėl kitų. Tik taip padarysiu gera tiems, kurie duoda. Tik taip taps įgalintas jų ketinimo ir dovanojimo stebuklas. O ir pati priėmusi tapsiu pilnesnė.
Kad galėčiau vėl atiduoti, o ne kad gaučiau ką nors mainais.
Ne iš trūkumo. Iš gausos.
181