nors skanaus, bet beverčio maisto ar gėrimo. Kartais mano protas užsimano ilgėliau paplepėti su draugėmis arba dar šiek tiek pabūti miške. Gal nueiti kelis papildomus kilometrus, o gal išvalyti dar vieną langą, nes nesijaučiu pavargusi, o taip smagu tvarkytis! Tačiau kūnas greitai pasako – vėlu, jau perlenkei lazdą. Paaiškėja, kad neįvertinau savo jėgų. Jos išseko ir vėl pasireiškė kankinantis ir sunkiai pašalinamas nervinis nuovargis. Taip mano kūnas mane „dresuoja“, kol išmokstu jį pažinti ir sužinau subtiliausias jo ribas bei poreikius. Žodžiai „gana“ ir „saikas“ tampa svarbiausiais šiame gyvenimo etape. Nuo to, ar juos ištarsiu laiku, priklauso mano gyvenimo kokybė.
   Gyvybinė jėga grįžta, o su ja kartu ir sveikata. Nyksta neurozė, vis rečiau aplanko nemigos priepuoliai, tirpsta sunkumas ir depresija. Šioji yra tiesioginė gyvybinės energijos išeikvojimo pasekmė. Juk susirgau, kai ją praradau, o susigrąžinusi – sveikstu.
   Atidžiai stebiu ne tik savo kūną, bet ir į emocijas bei mintis. Stebiu, ką į save įsileidžiu. Noriu, kad mano viduje būtų šviesu, kad energinis dažnis kiltų, o mintys galvoje ir jų sukelti netikri jausmai jį pažemina. Kuo daugiau minčių ir vidinių dialogų yra mano galvoje, tuo vibracija tampa žemesnė, tuo daugiau energijos prarandu. Ir atvirkščiai, vidinė tyla ir dėmesio perkėlimas iš galvos į širdį, ne pasipriešinimas, o priėmimas tikrų jausmų, kylančių širdyje, šias vibracijas pakelia, ir teigiama energija kaupiasi.
   Kad išlaikyčiau aukštą energinį dažnį, turiu gyventi sąmoningai, tad mokausi vis labiau girdėti savo širdį. Iš pradžių tai atrodo beveik neįmanoma – taip smarkiai ją užgožia mintys galvoje,