- Rezonansas -
Man pavyksta! Pavyksta išlaikyti išbandymą – nusipirkau gėlę. Didžiulį trispalvį viržį, apie kurį visada svajojau, bet niekada sau neleidau įsigyti. Apsieisi, tai nėra būtina, sakydavau sau. Ir šis argumentas užmušdavo bet kokį norą leisti sau dalykus, kurie galėtų suteikti bent šiek tiek gyvenimo džiaugsmo. Todėl man tai yra pasiekimas. Didelis žingsnis meilės sau link.
Pastatau pilkai rudą molinį vazoną su augalu baltais, rožiniais ir vyšniniais žiedais ant ąžuolinės palangės virtuvėje ir kasdien džiaugiuosi. Tiek juo, tiek savo pasiekimu. Jis čia puikiai tinka! Jis sukuria tam tikrą atmosferą. Namų energija dėl to tampa kitokia, kaip, beje, ir mano nuotaika – kaskart, pažvelgus į viržį, viduje tampa šviesiau.
Taip mokausi klausytis ne tik savo kūno, bet ir aplinkos. Viskas aplink mane – vientisa energinė erdvė. Kiekvienoje vietoje ji specifinė, turinti savo energinį dažnį arba vibraciją. Anksčiau ją jausdavau tik pasąmoningai, nelabai suvokdama, o po kurio laiko, gerai pasitreniravusi, imu matyti vidinėmis akimis. Galiu nuskenuoti, kokia jos spalva, skonis ir kvapas. Skaidrumas, tankis ir intensyvumas.
160
Kiekvieno žmogaus ir vietos energija skirtinga. Ji kitokia kambaryje, namie, gatvėje, parduotuvėje, centrinėje miesto aikštėje, turguje, restorane, bibliotekoje, gydymo įstaigoje, kino teatre, prie upės, tvenkinio ar miškelyje. Ji skiriasi netgi to paties miškelio skirtinguose kampeliuose ir keičiasi skirtingomis dienomis. Net saulė kasdien skleidžia vis kitokią energiją. Kas rytą išeinu į savo namų kiemą, kad patikrinčiau, kokia ji.
Mano kūnas – tiek fizinis, tiek subtilusis – taip pat turi savo energinį dažnį. Jis sąveikauja su aplinkos ir kitų žmonių vibracija, vienur su ja rezonuoja, kitur – ne. Jokia naujiena, kad nesame uždari indai. Keičiamės savo energija akimis, ausimis, prisiliesdami, kalbėdami ir netgi galvodami vienas apie kitą. Visada jaučiame, ką iš tikrųjų apie mus mano kitas žmogus, net jeigu jis kalba priešingai. Jį išduoda iš jo sklindančios nematomos bangos, kurias pagauna ir nuskaito mūsų pasąmonė. Jų neuždengia jokios kaukės, tad nėra tikslo vienas kitam meluoti.
Nuo to, ar mano energija rezonuoja su aplinkos, ar ne, galiu jos pasipildyti arba netekti. Ypač greitai pavargstu visose viešose vietose. Prekybos centrai, sporto salės, kino teatrai, vakarėliai, masiniai renginiai – ne man. Jų chaotiškas dažnis nedera su mano introvertišku vidumi, jis man svetimas, nemielas. Gal dar nemoku nuo jo atsiriboti, o gal tiesiog nenoriu su juo susilieti, antraip pati tapčiau sau svetima. Todėl iš tokių vietų stengiuosi kuo greičiau ištrūkti. O jei neįmanoma to padaryti, labai greitai imu nebepavilkti savo švininėmis tapusių kojų, lūpų kampučiai irgi nusvyra tiek, kad nebegaliu jų pakelti, tampu liūdna, jaučiuosi išsunkta, nes mano
161
ir taip dar silpna gyvybinė jėga nuteka tarsi sprogus gamybiniam vamzdžiui. Kol kas dar nemoku jos apsaugoti.
Tas pat nutinka ir ilgiau užtrukus tarp betoninių miesto sienų, kur nėra žemės ir augalų, ar pasėdėjus prie televizoriaus arba kompiuterio ekrano. Taip pat pabendravus su žmonėmis, kurių vibracija yra tankesnė ir žemesnė nei mano. Jie tarsi kokiais čiulptuvais nusiurbia mano jėgas. Tada tenka ilgai ir kantriai jas bandyti atkurti.
Visai kitaip jaučiuosi pabuvusi gamtoje: tarp medžių miške, pievoje, prie jūros ar upės. O kiek daug energijos gaunu iš saulės! Akyse prašviesėja, apima vidinė ramybė, o aš, rodos, imu spindėti iš vidaus. Tas spindėjimas – tai harmonija, pusiausvyra ir ramybė. Tai pilnatvė, atsirandanti dėl to, kad prisipildau švarios, tyros energijos, ir ji gali laisvai manyje tekėti, nestabdoma jokių kliūčių.
Tačiau ne tik aplinkos energija veikia žmogų. Žmogaus energija taip pat sklinda aplinkoje. Pajuntu ją akimirksniu. Viena vieta gali dvelkti senove ir būti skurdi, bet miela, joje gera būti. O kitur, rodos, viskas nauja ir prabangu, bet norisi kuo greičiau dingti, net trūksta oro, o galvai sunku. Sunku suprasti, kodėl nesinori ten pasilikti, – juk taip gražu ir skoninga. Išeini ir atsidūsti. Jauti, kad net kvėpuoti tapo lengviau, nes būdamas ten pavargai.
Išorėje yra taip, kaip viduje. Harmoningo žmogaus ir aplinka harmoninga, o jei jo viduje netvarka, ji atsispindi ir kuriamoje aplinkoje. Žmogaus, kuris seniai nesitvarkė savo vidinių stalčių, namai sujaukti, pilni griozdų, dulkių, išmėtytų ar bet kur ir bet kaip pridėliotų nereikalingų, nenaudojamų daiktų. Namai to, kuriam
162
su savimi nemiela, taip pat nejaukūs ir nemieli. Jei namuose prabangu ir gražu, bet nejauku ir šalta, vadinasi, jų šeimininkams rūpi tik išorinis grožis, o viduje tūno nyki ir šalta vienatvė, nėra širdies šilumos.
Susitvarkę seniai bekuoptus namus jaučiame, kad ir viduje tarsi palengvėjo, atsirado daugiau vietos ir laisvės, tapo lengviau. Taip veikia pasąmonė – gavusi signalą valyti griozdus ir dulkes palėpėje, ji ima švarintis ir viduje. Nuo to galima ir pradėti, jeigu savyje tvarkytis sunku.
Žmogus savo energija užpildo ir maistą. Gamintas su meile jis visada skanesnis, todėl labiausiai mėgstame mamos ar močiutės keptus blynus – jie kupini meilės. Nuo seno prieš valgydami laiminame maistą ir už jį padėkojame – taip užliejame ir pripildome jį pačių tyriausių palaimos ir dėkingumo energijų.
Lygiai taip pat gamindami maistą galime į jį sudėti visą savo nuovargį arba pyktį ir tada jį suvalgyti. Taip pat galime suvalgyti tai, ką rodo televizoriaus ekranas mums bekramsnojant. Paprastai ten netrūksta konfliktų, smurto, rietenų, kūno kulto, vartojimo propagavimo, politinės demagogijos, manipuliavimo ir kitokio negatyvo, kuris taip pat yra energinis maistas. Jis taip pat įeina pro mūsų akis ir ausis, o su šaukštu košės ar sriubos patenka dar giliau į pasąmonę – „yra suvirškinamas“ ir įsirašo į mūsų DNR, norime to ar nenorime.
Be abejo, labai svarbu, kiek maistas yra vertingas ir sveikas fizine prasme. Tačiau jo energinė informacija yra nepalyginti svarbesnė. Ji daro poveikį ne fiziniam, o dvasiniam ir sielos kūnui. Be to, net
163
ir gerą, kokybišką, švarų ir naudingą sveikatai maistą galima užteršti savo nuovargiu, nešvariomis mintimis ar blogomis emocijomis: pykčiu, nerimu, nusivylimu, todėl sėdu valgyti tik gerai nusiteikusi ir nusiraminusi. Žinau, kad kitaip net ir skaniausias maistas nesuteiks dvasinio ir emocinio pasitenkinimo, o tik numalšins skrandžio gurgimą. O kuo labiau sveikstu ir rimstu savo viduje, tuo ir maisto mažiau reikia. Pakanka visai nedidelio jo kiekio, kad pasijusčiau soti, nors anksčiau gana dažnai užplūsdavo „besotės“ priepuoliai, kai kimšdavau viską, kas po ranka. Alkio numalšinti tokiu būdu nebuvo įmanoma, nes ne kūnas būdavo alkanas, o dvasia.
Taip po truputį visą pasaulį pradedu matyti energiniame lygmenyje. Viskas yra energija, visur vien tik ji. Visas pasaulis pripildytas energijos, kurią sukūrėme patys. Namai, kuriuose gyvename, maistas, kurį valgome, dalykai, kuriuos gaminame ir vartojame... Tik kokia ji? Kuo mes tarpusavyje keičiamės ir kaip mus tai veikia? Ar visada norėtume gauti atgal tokią energiją, kurią patys kuriame? Kad ir besisukdami savo voverės rate, savo nesibaigiančių negatyvių minčių ir ego vergovėje? Kai vedami savo ego darome tai, ko nekenčiame, tik dėl pinigų? Kai kuriame savo verslus, tegalvodami, kaip išnaudoti kitus, kad prikimštume savo kišenes? Kai gaminame bevertį šlamštą ir skiriame milijonus tam, kad įtikintume kitus jį nusipirkti? Pinigai yra svarbu, nes jie užtikrina mūsų gerovę. Mes privalome juos uždirbti. Kurti verslą irgi nėra blogai, netgi atvirkščiai. Tačiau juk svarbu ne tik tai, ką darome, bet ir kodėl darome. Iš kokių paskatų ir ko vedami? Ar mums tikrai naudinga ir reikalinga tai, kas sukurta iš trūkumo, baimės, jėgos ir kančios?
164
O juk viskas turi pasekmes. Ką patys kuriame, tą gauname atgal. Nes viskas yra viena.
Kol pasaulyje karaliauja ego, tol vyksta karai, teroras, tol žudoma ir plėšiama. Klesti prievarta, skurdas ir išnaudojimas. Argi galėtų tai egzistuoti pasaulyje, kuriam vadovautų širdis? Ne pasaulį reikia stengtis pakeisti, o savo vidų, nes kaip viduje, taip ir išorėje.
Tai supratęs, mano ego vis labiau pasiduoda, užleisdamas pozicijas širdžiai, o mano gebėjimas jausti nuo to tik didėja. Juk jaučia širdis. Kas kartą ji pagauna vis subtilesnes vibracijas. Niekas nepraslysta pro jos vidines akis. Galiausiai, atrodo, imu matyti kiaurai. Tampa nereikalingi žodžiai, nes ir taip viskas aišku, o jie gali tik tiek, kad viską komplikuoja.
O, kaip puikiai jaučiu, kad energija mano viduje ne visuomet „balta ir pūkuota“! Ji kinta, vibruoja skirtingais dažniais – žemais ar aukštais. Jie priklauso netgi nuo to, ką šiandien valgiau ir ką galvoju, esu sveika ar nesveikuoju. Ir koks oras už lango – šilta ar šalta, šviesu ar tamsu. Kai viduje bloga, neramu, manyje vyrauja žemo dažnio energija, kai gera – aukšto. Šioji suteikia lengvumo ir šviesos pojūtį, o ta žemesnė – sunkumo ir tamsos. Todėl palengvėja nurimus protui po meditacijos arba gerai išsiverkus. Kai apsikrauni rūpesčiais, lūkesčiais ar nusivylimais, tampa taip sunku, kad, rodos, negali ir panešti.
Energija teka. Jos tokia prigimtis – tekėti ir kisti. Ji nėra apribota ir nejudri. Ji – kaip vanduo ar oras, kuris užpildo visus tarpus ir tarpelius, plyšius ir plyšelius, vos tik spėjus kuriam atsirasti. Bet būna, jog ji sutankėja ir sutirštėja tiek, kad ima ir užstringa.
165
Kažkur viduje. Pilve, gerklėje, galvoje ar dar bala žino kur. Priklauso nuo to, kokios emocijos ar mintys būna sukilusios. Pavyzdžiui, mane vis dar kartais apima didžiulė gėda dėl kadaise patirto pažeminimo, ir aš visa susitraukiu į mažą, kietą, iš gėdos paraudusį ir pulsuojantį energijos kamuoliuką. Norėčiau, kad jis mažėdamas iš viso išnyktų ir manęs neliktų, kad skradžiai žemę prasmegčiau – tokį poveikį daro pažeminimas, nesvarbu, patirtas dabartyje ar anksčiau, ir iš jo likęs tik prisiminimas.
O kartais iš baimės ir nerimastingo jaudulio energija ima suktis pilve. Negaliu susikaupti ir atsipalaiduoti, nes visą dėmesį užvaldo tas sūkurys. Jis užblokuoja ne tik sąmonę, bet ir protą, gebėjimą mąstyti, ir aš pamirštu viską, ką žinojau. Pamirštu netgi tai, kas esu. Prisimenu tik tada, kai dėmesį pavyksta nukreipti atgal į savo centrą – į širdį.
O kartais energija geležies gniaužtais surakina man gerklę. Užstringa joje kaip akmuo – ir nė iš vietos. Tai dvasinis skausmas. Jis pakyla gumulu iš širdies, nori išeiti, bet skauda – ir jo neišleidžiu. Taip ir nuryju atgal, o reikėtų išleisti: šaukti, rėkti, kalbėti, ašaromis išlieti, nesvarbu, kaip, kad tik išeitų.
Anksčiau to nežinojau. Maniau, jeigu nurysiu, tai skausmas ims ir pranyks. Maniau, jei įtikinsiu save, kad jo nėra, tai ir nebus. Tačiau juoda spalva netampa balta vien pasakius, kad ji balta. Kaip ir skausmas neišnyksta, vien iškošus pro sukąstus dantis, kad neskauda.
Dabar jau žinau – energijos tėkmę užstrigdo tai, kas viduje nepagydyta, užslėpta, tai, kas prašosi dėmesio, meilės ir tiesos,
166
pažinimo ir suvokimo, bet buvo nustumta ir užmiršta. Ilgainiui tai tampa šiukšlėmis. Reikėtų jas išvalyti, bet kaip? Juk taip paprastai neatsikratysi. Neišpurtysi kitam į sterblę, neiškraustysi kaip pirkinių maišo ir neišmesi, ko nereikia, į šiukšlių konteinerį.
O juk energijos tvarumo dėsnis sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Taip ir užspaustos emocijos negali išnykti. Kai jų atsikratau, jos niekur nedingsta, jas priima kitas žmogus. O tada jos galiausiai sugrįžta atgal su dar didesne jėga, nutekindamos dar daugiau energijos.
Panašus traukia panašų. Vadinasi, ką turime savyje, tą ir pritraukiame – arba sėkmę, arba sunkumus. Dėl to ir sakoma, kad „viena bėda – ne bėda“, arba „bėdos po vieną nevaikšto“. Taip veikia traukos dėsnis, persmelkiantis mūsų Visatą be jokių išimčių. Jeigu ne jis, mūsų apskritai nebūtų. Visos ląstelės ir atomai, neveikiami traukos jėgos, išsilakstytų kas sau į visas keturias puses.
Žemo dažnio energiją sukuria viskas, kas gimsta iš ego: gėda, kaltė, nuoskaudos, gailestis, baimė, nerimas, įtampa, pyktis, neapykanta, puikybė, vertinimas, teisimas. Tai tankios ir sunkios prigimties vibracijos, kurios nudažo gyvenimą tamsiomis, niūriomis spalvomis. Kad jų neliktų, jos turi būti transformuotos į aukšto dažnio energiją: supratimą, atleidimą, atjautą, priėmimą, meilę ir dėkingumą – vibracijas, skambančias pačiomis aukščiausiomis, tauriausiomis ir šviesiausiomis natomis. Todėl iš karto, vos tik kūnui atsigavus ir sustiprėjus, pradedu dirbti didįjį ir svarbųjį darbą – žemo dažnio energiją transformuoti savo viduje. Tokiu būdu valau savo pasąmonę – langą, pro kurį žiūriu į pasaulį.
167
Nebėgu nei nuo senų traumų, savo skylių, nei nuo čia pat, dabartyje, kylančių emocijų, kad ir kokios jos būtų. Nevengiu su jomis susidurti, o atvirkščiai – drąsiai jas iškeliu, ištraukiu į sąmonės šviesą.
Turiu teisę jausti, ką jaučiu. Nieko blogo čia nėra. Problemų kyla ne dėl to, kad tai jaučiu, o dėl to, kad nenoriu to jausti. Kai priešinuosi atėjusiam jausmui, kai jo nepriimu, atstumiu ir nemyliu, tik sukeliu įtampą. Nuo to jausmas dar labiau sutankėja, pasidaro tarsi derva, prilimpa, tampa skausmingas. Auga, didėja tol, kol apima visą mane ir pasiglemžia, praryja. Tačiau taip tik prašo atkreipti į jį dėmesį. Tik nori būti išgirstas, išklausytas. Jis nori tik meilės – nieko daugiau – ir yra reikalingas, nes neša žinutę apie mane. Nereikia į jį įsikibti ir neštis visur su savimi tarsi akmenį, nes kartu su juo ir užstrigsi, tačiau nereikia ir ignoruoti – tik praleisti pro save. Išjausti. O tada paleisti.
Todėl iš naujo išjaučiu visas savo patirtis, nuo kurių anksčiau bėgau, ir stengiuosi jas suprasti. Bandau pažiūrėti iš kitos pusės: ką jos man sako? Į ką nurodo? Ką gero davė, be suteikto skausmo, ir ko išmokė?
Jau ne bėgimas ir slapstymasis nuo sunkių emocijų ir patirčių man reiškia tikrąjį pozityvumą, o teigiamas požiūris į jas. Juk pati visa tai pritraukiau, kaip augalo žiedas vabzdžius, reikalingus apdulkinti. Mano vidinės vibracijos tapo priežastimi (iššūkiu), o išorinis pasaulis – pasekme (atsaku), veidrodžiu, parodančiu, kas yra mano viduje. Kitaip juk ir nesužinočiau. Ir negalėčiau augti.
168
Mano vaizduotėje energija – tai gėlė, kuri skleidžia specifinį kvapą. Tik jis ypatingas, nes kinta – ne taip, kaip g yra pastovus. Todėl ir aš kartais kvepiu, o kartais – verčiau nesiartink, nes įkvėpsi nuodų. Tuomet šalia manęs geriau niekam nebūti. Nusišalinu, atsitraukiu ir „užkabinu“ geltoną kortelę. Kas mane pažįsta, jau žino – artintis pavojinga. Ir palieka ramybėje. Palieku ir aš save. Netrukdau, nejudinu. Nebėgu pati nuo savo tamsos, nevengiu jos, bet leidžiu jai būti tiek, kiek reikės. Padedu sau ją ištverti. Darau viską, kad būtų lengviau, o širdis pašnibžda ką.
Kartais padeda gamta ir mankšta, kartais – malda, o kartais karšta vonia kūnui ir puodelis arbatos. Joje – meilė, reikalinga sielai. Palaukiu, kol tamsus debesis praeis ir padangę nušvies mano vidinė saulė. Tuomet vėl šilta ir gera, netgi geriau, negu buvo.
Ir kitų žmonių energija kartais yra man maloni, o kartais – ne. Būna, taip ir norisi glaustis arčiau ir ilgiau pabūti. Klausytis, žiūrėti, ragauti, žavėtis ir mėgautis. O kartais traukiuosi atbula ir mintyse atkišusi ištiestą ranką tarsi sakau: „Stop! Prie manęs nesiartink.“ Tokiais atvejais užuodžiu nerimą, baimę ir kaltę, puikybę ir melą. Girdžiu netikrumą. Matau, kaip tamsiai nusidažo užverta širdis ir kaip nuo to žmogui bloga. Kaip norėtųsi tai pakeisti – padėti, įnešti šviesos! Bet negali. Gali tik atjausti.
Nesakau, kad nė karto nepabandžiau. Bandžiau, dar ir kaip! Juk taip norisi „gelbėti“, kai visu savo vidumi jauti kito kančią! Negali net atskirti, tas kitas kenčia, ar tu, nes kančia ta pati – bendra. Bandai iš jos išsilaisvinti, bet nuo to tik blogiau. Juk kančia visada atsiranda iš ego, o šis gina save ragais ir nagais. Norisi padėti,
169
bet nejučiomis tik imi kovoti, nes neišvengiamai įsijungia savasis ego: bando paaiškinti, kažką įrodinėja, padeda „suprasti“... Cha! Lyg tai būtų įmanoma...
Tvarkytis viduje gali padėti tik sau, bet ne kitiems, juk jie – veidrodis. Kas juose užkliūva, yra ir tavyje, kitaip nekliūtų. Tai atspindys – būna tiesioginis, o būna atvirkščias. Argi ne kvaila bandyti padėti atspindžiui veidrodyje? Arba bandyti jį keisti? Verčiau jau padėtum sau ir taip kitam parodytum pavyzdį. Bet savęs nematai, matai tik kitus. Juose regi savo paties nepagydytus aspektus, tik nesuvoki, kad jie tavo paties. Kovoji su jais ir pralaimi.
Nes nereikia kovoti, reikia pamilti. Juk dviejų ego kova pasmerkta pralaimėjimui, kad ir kuris iš jų nugalėtų. Vis tiek laimės ego, vadinasi, pralaimės širdis. Apnuodysi ją ir prarasi energiją. Nuo to nukentėsi ir pats, ir kiti.
O energiją reikia branginti, tiek savo, tiek ir kitų. Išmokau ją saugoti, nors tik tada, kai jos netekau. Vis mažiau kyla noras „padėti“ kitiems gyventi ir spręsti jų problemas, nors anksčiau jaučiau beviltišką pareigą. Nelengva buvo nuo to pasveikti, bet, rodos, sveikstu. Žinau – nevalia kištis. Kitaip laukia pasekmės – karma. O tai reiškia – kančia.
Galėsiu padėti kitiems tik tada, jei pagelbėsiu sau. Nes aš ir esu „kiti“.
170