- Sinchronizacija -
Girdžiu savo širdį, ji padeda man po truputį išvalyti pasąmonę – padeda suvokti, kas joje užslėpta. Tokiu būdu mano skylės, gavusios meilės ir dėmesio, dingsta lyg nebuvusios. Lyg netikros arba visai ne skylės, o tiesiog nesuvokimo tamsa, kuri išnyko, vos ją apšvietė sąmonė. Atsigręžusi per petį metu žvilgsnį atgal, o ten nieko nėra. Smarkiai susikoncentruoju, bandau pažvelgti į horizontą – ten irgi tuščia. Nei praeitis, nei ateitis man jau neegzistuoja, todėl nenešu jokios naštos. Vietoje jos – lengvumas ir laisvė. Paradoksalu, bet ši
tuštuma ir yra pilnatvė. Ją suteikia buvimas čia ir dabar. Dabarties būtis – tai sąmoninga būtis. Tačiau tam, kad gyventum šią akimirką, nei praeitis, nei ateitis neturi traukti. Privalai tapti laisvas. O tai įmanoma tik tada, kai iki galo išjauti šią trauką. Kai išjauti tai, kas traukia, kviečia. Suvoki, ką turi išmokti. Ir tai paleidi. Kaskart nuo ko nors išsilaisvinus mano viduje darosi vis šviesiau. Padarius ten tvarką, kūnas vis labiau atsipalaiduoja. Energija ima tekėti laisviau. Vis labiau jaučiu save ir aplinką. Pastebiu, kad geriausia tampa tada, kai aplinkos ir mano energinis dažnis
227
sutampa. Tuomet ir įvyksta susilygiavimas tarp išorės ir vidaus – aplinkos, kūno ir sielos. Ir tik širdis čia gali padėti, nes, klausydama jos, tarsi laikau ranką ant gyvenimo pulso.
Atvira širdis leidžia man plaukti kartu su gyvenimo srove, nes tada tobulai jaučiu, kur ji neša. Tai pakeičia mano gyvenimo būdą ir kasdienius įpročius: jau nieko nedarau vadovaudamasi protu, versdama save, be malonumo.
Galima būtų pagalvoti: kas per nesąmonė! Neįmanoma daryti vien tik tai, kas teikia malonumą. Juk yra įsipareigojimai, darbai, kurių nenori, bet privalai atlikti. Tačiau taip yra tik ego pasaulyje.
Tai jis – ego – priverčia eiti į darbą, kurio širdis negali pakęsti, nes jis – ne jai. Ne širdies ten vieta ir ne jos kelias.
Tai jis nenori gaminti valgyti, kai reikia pamaitinti šeimą. Tai jis tuo metu verčiau pažiūrėtų filmą, nes nebėra energijos. Ji buvo iššvaistyta tam, ko nenori, bet privalai daryti. O širdis žino – skanus maistas padarys šeimą laimingą, suteiks jai didelį džiaugsmą. Jai tai – vienas malonumas, nes tai – meilė. Bet tik tada, kai turės tam energijos. Kai susilygiuos ir pasakys, kad jau laikas, nes negali nedaryti. Šitaip ji kaip toje pasakoje pati nudirbs visus darbus. Kaip ta fėja, kuri liepia eiti miegoti ir pernakt pasodina mišką, nukerta medžius ir pastato pilį. Pabundi ryte ir pamatai, kad visi darbai nudirbti, kad atlikta net ir tai, kas anksčiau buvo sunku ar nemalonu. Štai taip, tiesiog – ėmė ir įvyko. Nejučiomis. Tau dalyvaujant, tačiau be tavo ego įsikišimo. Štai tau ir „pasaka“. Nueik miegoti ir viskas, kas reikia, bus padaryta. Cha! Ne pasaka tai. Tikrovė. Širdies realybė.
Nes viskas vyksta savaime, kai ego „nueina miegoti“, o veikia širdis.
228
Neleidžiu jam kištis ir reguliuoti mano veiklos. Todėl taip ir išeina, kad jis – mano ego – nieko nedaro. O tai reiškia, kad nieko nedarau aš. Žinau, tai gali skambėti keistai, tačiau Širdies pasaulyje viskas yra magiška. Jame nėra jokio konkretaus veikėjo nei planuotojo, nei vadovaujančiojo, ką daryti. Yra tik pats veiksmas. Veiksmas, kuris vyksta savaime. Aš nieko nedarau, o tik esu tame veiksme ir leidžiu jam vykti tada, kai ateina geriausias laikas. Dieviškas laikas. Sulygiuotas.
Tas laikas ateina tada, kai negali to nedaryti. O kai negali nedaryti, tai ir nesipriešini. Kokia prasmė priešintis tam, ko neįmanoma išvengti? Pasileidi, pasiduodi tam veiksmui ir mėgaujiesi, būdamas čia ir dabar ir nesvajodamas, kad norėtum veikti kažką kita, nes tokiais atvejais ir kyla prieštaravimas, dėl kurio tampa nepatogu. Ne pats veiksmas sukelia diskomfortą, o kilęs pasipriešinimas tam, ką darai, nes tavo ego norėtų daryti kita.
Taip veiksmas vyksta be nereikalingų psichinių pastangų, kančių ir energijos švaistymo, o su džiaugsmu ir didžiausiu malonumu, nes jį lemia ne protas, o širdies balsas, meilė. Kitaip jau negaliu sau leisti, nes kitaip – kančia. O tada jau geriau visai nedaryti, nei daryti kenčiant.
Tiesą sakant, jau net iš lovos neverčiu savęs keltis, o leidžiu atsikelti kūnui pačiam. Kaip, beje, ir pabusti be žadintuvo. Pabudus, be abejo, kyla mintis, kad laikas keltis, tačiau vos jai sušmėžavus nešoku iš lovos pagal „kapitono“ galvoje komandą. Duodu užduotį savo kūnui ir tuoj pat pamirštu. Pasitikiu juo ir žinau – jis manęs nenuvils. Ir tuomet įvyksta stebuklas: kūnas pats nejučia ima ir
229
atsistoja. Jis pats žino, ką privalo daryti, ir padaro tada, kai jam patogu. Kada susilygiuoja su iškelta intencija.
Visa kita vyksta lygiai tokiu pat būdu: tereikia išreikšti ketinimą, užduoti kryptį ir palaukti, kol įvyks sinchronizacija, kol ateis dieviškas laikas. Jokio planavimo į ateitį, tik momentinis pajautimas daryti, ko negali nedaryti – ką tuo metu liepia vidinis kompasas ir prigimtiniai instinktai. O paklausta, ką veiksiu savaitgalį, galiu tik šypsotis sakydama: tikiuosi, gyvensiu gyvenimą. Nes tikrai nežinau, ką jis man šiam savaitgaliui yra numatęs. Tiesą sakant, nežinau net, ką numatęs šiandien. O jeigu ką nors netyčia, vedama senų įpročių, ir suplanuoju, tai mano planai dažniausiai būna gerokai pakoreguojami. Niekada nedarau to, kam nesu pasiruošusi viduje, net jei ir buvau susiplanavusi. Kadangi žinau – bus sunku ir man tai brangiai kainuos. Sumokėsiu ištuštindama ne kišenes, o savo energinius resursus.
Sinchronizacija padeda ne tik veikloje, bet ir tuomet, kai reikia pasirinkti bei priimti sprendimus. Visada susilygiuoju su galimu pasirinkimu ir bandau pajausti, yra sinchronizacija, ar ne? Ar gerai jaučiuosi priėmusi sprendimą, ar muistausi ir nerandu sau vietos? Bet koks nerimas, baimė, sąžinės graužatis signalizuoja, kad tai nėra geriausias variantas. Tuomet permąstau, o gal net visai atidedu į šalį. Galbūt ne laikas, o gal ir ne vieta. O gal ir visai ne tai, ko man reikia. Klausausi kūno, sielos ir Visatos signalų ir vadovaujuosi jais, o ne protu. Nes jis visuomet mane paklaidina, prigalvodamas ir prikurdamas tiek argumentų, kad pats paklysta tarp jų.
230
Sinchronizacija leidžia gyvybinei energijai manyje tekėti laisvai, be jokių kliūčių. Jos neblokuoja negatyvios mintys, nepasitenkinimas ar blogos emocijos, atsirandančios dėl to, kad privalau daryti, ko nenoriu, ar būti ten, kur nemiela. Nereikia dėti psichinių pastangų, todėl gyvybinė energija nėra bereikalingai eikvojama. Ji nenuteka ten, kur nereikia. Tokiu būdu susidaro pačios palankiausios sąlygos energijai kauptis. O kai jos yra pakankamai, gyvenimas, buvęs toks komplikuotas, sunkus ir reikalavęs milžiniškų energijos sąnaudų, pagaliau tampa paprastas ir lengvas! Toks, apie kokį visada svajojau. Gyvenimas vyksta pats! O aš juo mėgaujuosi ir džiaugiuosi, nesvarbu, kas vyktų. Viskas yra neįkainojama ir apdovanojanti patirtis. Nesvarbu, ar tai būtų skausmas, ar džiaugsmas. Susitikimai ar išsiskyrimai. Ligos, praradimai ar atradimai. Viskas, kas ateina į gyvenimą, yra reikalinga. Viskas tik į gera, nes išplečia sąmonę.
O, kaip tada džiaugias širdis! Tik tada galiu iš tikrųjų išgyventi akimirką. Esu, kur esu, darau, kas išeina, nebėgdama mintimis ten, kur norėčiau būti, nes nieko kito ir netrokštu. Tada galiu visiškai išjausti tai, kas vyksta, ir, beje, su didžiausiu malonumu.
Vadinu tai gyvenimu tėkmėje. Arba gyvenimu „iš pajautimo“. Kai mano ego paklūsta Visatos vedimui, o ne primeta jai savo sąlygas. Kai jis klausosi mano vidaus ir jam besąlygiškai atliepia. Šioje dermėje ir susikuria pačios palankiausios gyvenimui ir kūrybai sąlygos. Joje atsiskleidžia talentai, aktyvuojami iki šiol snaudę gebėjimai, pildosi svajonės, o gyvenimas dosniai dalija savo dovanas. Nes paprasčiausiai visada atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu laiku. O tai vadinama sėkme.
231
Vis dar prie to nepriprantu. Vis nesiliauju tuo stebėtis. Rodos, neįtikėtina! Tačiau tai veikia ir yra nuostabu.
Pagaliau ima atrodyti, kad kitaip jau ir nemoku, nes tai – genuose. Tai pati prigimtis. Su siaubu prisimenu laikus, kai turėjau save versti. Pavyzdžiui, sportuoti, kai nesinori, bet reikia, nes juk vyksta treniruotė, už kurią jau sumokėta. Arba valgyti. Nes darbe pietų pertrauka ir jeigu nepavalgysi dabar, tai nepavalgysi niekada. Arba dirbti nemėgstamą darbą, nes kitaip neišgyvensi. Arba sėdėti paskaitoje, nors tavo kūnas rėkte rėkia, kaip nori miego! Ir tu kovoji su juo, nes kitaip negali. Privalai atlikti pareigą, kad ir kaip sunku.
Bet sunku ir yra todėl, kad norisi būti ne ten, kur esi. Ir dar todėl, kad nėra susilygiavimo. Antraip nebūtų sunku.
Dėl to tik dar labiau vertinu laisvę, kurią įgijau. Ji – privilegija ir dovana. Nė už ką jos neatsisakysiu. Širdį įmanoma įkalinti tik tol, kol ji neparagavusi laisvės. O tada kelio atgal nėra. Ji verčiau žus, bet nesiduos įkišama atgal į narvą. Tokia jos prigimtis – būti laisvai. Tik kartais ji tą pamiršta.
Nors ne... Tiesiog ją užgožia protas. O jis tai tikrai pamiršta. O gal net iš viso nežino, kas yra laisvė.
Tačiau galima jam parodyti. Galima ir... verta.
232