- Autentiškumas -
Aš esu niekas, bet aš esu.
Aš esu, bet esu niekas.
Aš esu niekas.
Ir tai mane išlaisvina.
Kaip svogūnas sluoksnis po sluoksnio nusilupusi savo lukštus, nenoriu būti nei gera, nei bloga. Esu, kas esu, rezonuoju su savo vidumi. Jaučiu mažiausią virpėjimą. Stebiu savo elgesį, ar jis atitinka vidų. Mano reakcijos tampa kitokios. Išorinis zirzesys neerzina, aplinkos dirgikliai nepriverčia širdies plakti smarkiau, nesujaukia minčių. Jos išlieka skaidrios ir aiškios, kyla ne iš galvos, bet iš širdies.
Žiūrėdama į gyvenimą širdies akimis, tampu atsparesnė. Tarsi atsiribojusi nuo išorinio pasaulio nematomu apsauginiu skydu. Nors ir jaučiu visas tą skydą pasiekiančias vibracijas ir suprantu jas taip gerai, tarsi jos būtų mano pačios, tačiau jos manęs nepaliečia. Tampu be galo empatiška, tačiau nesitapatinu su jomis, nesusilieju.
233
Jos manęs nepasiglemžia ir neužvaldo. Kaip dangaus negali pasiglemžti debesys. Jie atplaukia ir nuplaukia, o aš – kaip dangus. Esu, kas esu. Amžinai.
Stebiu savo mintis ir jausmus. Priimu tik tuos, kurie rezonuoja, su kuriais jaučiuosi suderinta, bet nebūtinai pozityvius. Tebūna tai pyktis ar liūdesys, nusivylimas ar baimė – leidžiu sau jausti viską, jeigu to nori mano vidus. Dabartyje. Nesikabinu į tai, kas netikra. Kas iš praeities ar menamos ateities, kas jau atgyveno ar suprojektuota proto. Tokiu būdu pati tampu tikra, autentiška, neišgalvota.
Visi mes tokie esame – autentiški, dėl to tokie skirtingi. Bet ir vienodi (tam tikra prasme). Visi vienodai gimstame ir mirštame. Vėl gimstame. Auginame vaikus. Ir mylime, ir klystame, ir augame vienodai, nes iš esmės ir esame kaip vienas. Susiję, kaip ląstelės organizme, kuriame tu – tai aš, o aš – tai tu. Juk jaučiame visi vienodai, tiktai galvojame skirtingai. Tai reiškia, kad sieloj esame kaip vienas. Tik prote atskiri.
Vienodai žinome, kas yra nerimas, ir kas – ramybė. Ir liūdime, ir džiaugiamės vienodai, tik nevienoda mūsų išraiška. Kas yra Tiesa bei sąžinė, vienodai žinome. Tai – mumyse. Aukščiausioji tiesa nekinta, jos neišvartysi, ji ta pati ir šiandien, ir prieš šimtą amžių, kare ir taikoje, ir nuosmukyje, ir pakilime.
Jaučiu tą patį, ką ir tu, kai skauda. Kas man galioja, tas ir tau. Bet mūsų užduotys gyvenimo kely skirtingos. Ir Kelias. Ir patirtys, kurias susirenkam jame. Jos nepadaro mūsų geresnių ar blogesnių, padaro tik autentiškus. Suteikia unikalų asmeninį kodą. Originalų energinį parašą, kurio su niekuo nesupainiosi, nes antro tokio nėra.
234
Tarsi dėlionėje detalės su juo mes savo vietą gauname. Ten esam nepakeičiami. Tik ten ir reikalingi. Nes kodas šis – tarsi leidimas, kuris tik ten ir tinka. Kol jo neturime, tol ir nerandame sau vietos. Nes nesame tikri.
Tikrumą slepia implantuotos mintys, kurias mes patys įsileidžiame. Pasąmonės programos, kurioms leidžiame valdyti. Įpirštos nuomonės ir svetimi įsitikinimai, kurie atrodo kaip savi. Kaukės, kuriomis dengiame tikruosius savo jausmus, su kuriomis atrodome sau gražesni ir labiau tinkami vietai, kurioje esame. Ne savo vietai. Slėpdami savo originalumą, negalime jos rasti.
Todėl visas kaukes turiu nulupti nuo savęs kaip žievę nuo apelsino. Programas išpurtyti kaip dulkes iš seno kilimo. Nuvalyti save kaip apšnerkštą stalą ir tik tada susidėti ant jo, kas tikrai yra mano, kas tikra ir reikalinga, su kuo rezonuoja siela – čia ir dabar.
Taigi. Nusilupusi sudžiūvusius savo lukštus ir likusi nuoga ir aštri kaip tiesa, klausiu: kas yra manyje ir kas aš esu?
Manyje yra Viešpats, kuris nori patirti. Jis davė man šitą kūną, šitą protą ir širdį, kad per juos galėtų jausti ir suprasti save – visais įmanomais būdais. Tik mano valioje yra sprendimas, ar leisiu Jam tai padaryti. Gyvensiu sau ir dėl savęs, ar dėl Jo?
Nėra jokios prievartos – Viešpats toks maloningas, kad leidžia man pasirinkti. Jis suteikia viską, ko tik man reikia, kad galėčiau egzistuoti pasaulyje ir jį pažinti, už tai neprašydamas nieko, tik leidimo patirti jį kartu su manimi. Leidimo patirti Save per mane. Jei tik panorėsiu.
235
Kaipgi galėčiau rinktis savanaudišką, atskirą nuo Jo gyvenimą? Nenoriu gyventi sau, tai neturi prasmės. Trokštu, kad visos mano patirtys pasiektų Jį. Trokštu, kad Jis justų ir mano džiaugsmą, ir mano liūdesį.
Žinau, pasidalijus liūdesiu, jo liks mažiau. Tačiau kai pasidalysiu džiaugsmu, jis tik padidės.
Leidžiu Jam per mane patirti tai, ką nori patirti. Klusniai seku ten, kur veda, kad surinkčiau tą patirtį, kurios reikia. Nesvarbu, kad ir kokia ji būtų, maloni ar skaudi.
Tegul visi pasaulio malonumai džiugina Jį ir mano sielą. Tegul visas pasaulio skausmas padeda jai augti, kad galėtų susilieti su Juo.
Nėra kito Dievo, išskyrus tą, kuris manyje. Jis yra Gyvenimas. Leidžiu sau Jį patirti ir taip leidžiu sau patirti save. Visokią. Be išimčių, sąlygų, vertinimų ir be teisimo. O tada atrandu, kad manęs net nėra, nes manyje – vien tik Jis, o Jis yra viskas.
Tai kas aš esu? Esu niekas. Esu tuštuma, kurioje telpa viskas. Balta šviesa, kurioje yra visas spektras spalvų.
Mano ego šioje šviesoje ištirpsta. Bet aš vis tiek esu.
Tada klausiu savęs: būti niekuo – tai skurdas ar prabanga? Bausmė ar privilegija? Esu apdovanota ar nuskriausta?
Kai aš esu moteris, noriu būti graži. Kai mama – švelni ir rūpestinga. Būdama žmona esu gyvenimo partnerė. Kaip sesuo tikiuosi būti supratinga, o kaip draugė – gera patarėja. Kai esu darbuotoja, aš atsakinga ir pateisinanti lūkesčius. Nuskriaustiesiems teikiu palaikymą, praradusiems viltį – įkvėpimą. Tik tiems, iš kurių
236
reikalauju, esu bjauri, kam atskleidžiu tiesą – negailestinga, o tiems, kas manęs nepažįsta – išdidi ir šalta.
Kiekvienam esu tik kažkas, tačiau tik sau galiu būti niekas. Nei žmona, nei dukra, nei mama, nei pavaldinė ar vadovė, nei mokinė ar mokytoja, nei draugas ar priešas, nei gera ar bloga.
Būti niekuo – didelė prabanga, nes visuomet yra koks nors vaidmuo. Tačiau tik tada, kai sau tai leidžiu, suprantu, ką iš tikrųjų reiškia laisvė – laisvė nebūti kuo nors. Neužsidėti jokios etiketės. Jokios kaukės. Nevaidinti jokio vaidmens.
Ir tik tada suprantu, kad galiu būti bet kuo.
Aš esu niekas – ir tai yra didžiausia prabanga mano gyvenime.
Aš esu niekas – ir tik tai mane išlaisvina.
Kai esu niekas, nieko nesitikiu. Neturiu nei lūkesčių, nei nusivylimų. Nėra nei praeities, nei ateities. Yra tik objektyvumas be jokių išankstinių nuostatų, nes išnyksta visos sąvokos ir sąlygos. Išnyksta visi „bet“ ir „būtų“, ir „jeigu“.
Kai esu laisva nuo praeities ir ateities, atsikratau didelės naštos. Manęs nevargina praeities nuoskaudos nei ateities baimės. Kai esu dabartyje, esu švari kaip niekas. Šioje švaroje gimsta būties malonumas. Palaima, kurios netrikdo, netemdo ir neapsunkina laiko iliuzija – ji tiesiog dūžta.
Su šia švara ir su šia palaima būdama dabarties akimirkoje, galiu ją objektyviai priimti ir kartu pasinerti į ją, neiškraipydama realybės savo praeities ir ateities patirčių našta. Kai sudūžta laiko iliuzija, siela tampa laisva. Ji neįpareigota būti kuo nors. Ji neapsiriboja būti kažkuo.
237
Bet aš noriu būti kuo nors! Ar aš suvokiau, kad esu niekas, tik tam, kad vėl tapčiau kažkuo? Kodėl noriu atsisakyti šios prabangos? Kodėl noriu užsiklijuoti etiketę?
Gal todėl, kad nežinau, kas esu? Kur mano vieta, mano ribos? Todėl, kad bet koks vaidmuo suteikia bent šiokį tokį apibrėžtumą?
Tačiau apibrėžtumas yra apribojimas. Taip apriboju pati save, nors esu begalinė.
O juk išties esu daugiau nei mano proto nubrėžtos ribos! Aš esu niekas! O gal visai nenoriu būti kuo nors? Tikriausiai aš tiesiog noriu būti...
Šiandien esu laisva, nors gyvenu ten, kur laisvės nėra, tik sistema. Galiu jai paklusti, nes jos reikia, kad išgyvenčiau, tačiau neturiu iliuzijų, kad sistemoje esu laisva. Kuo sistema didesnė, tuo mažiau joje laisvės ir tuo labiau yra palaikoma ir propaguojama laisvės iliuzija.
Mano laisvė – tai laisvė nuo savęs pačios. Nuo to, kas manausi esanti. Nuo savo iliuzijų.
Aš jas atpažįstu. Aš jas naikinu.
Skauda, nes reikia griauti. Nutraukti prisirišimus. Griauti visada skaudžiau, negu kurti, tačiau be to neįmanoma laisva kūryba. Ji visada būtų apribota tam tikrų sąlygų, tarsi naujo namo statymas ant senų pamatų.
O aš kuriu savo gyvenimą. Esu kūrėja. Viduje esu laisva kurti, ką panorėsiu, o mano gyvenimas – tai mano kūrybos pasekmės. Esu atsakinga už tai, tačiau nesu ribojama.
Nes iš esmės esu tik aš, nieko daugiau. Tai mano pasaulis, o aš
238
jo šeimininkė. Išorėje atsispindi viskas, ką sukuriu viduje. Dėl to galiu matyti savo kūrybos pasekmes – ir laimę, ir kančią. Kitaip tai būtų iliuzija.
Pasaulis – tai veidrodis, kuriame regiu savo atspindį. Jeigu jo neturėčiau, niekada nematyčiau tiesos.
O vis dėlto, kaip gera save matyti. Kokia didžiulė laimė tai yra!
232