- Pabaiga. Pirmieji žingsniai -
Ir štai. Pagaliau. Pasikalbėkime apie laimę. Juk laimingi nori būti visi – tai užkoduota. Tai mūsų visų siekis. Viską gyvenime darome tik todėl, kad taptume laimingi. Tačiau, jei manęs kas nors paklaustų, kas yra laimė, atsakyčiau, kad aš pati.
– Kodėl? – gali paklausti tu. – Juk laimės reikia ieškoti, ją kurti. Reikia užsitarnauti, kad būtum laimingas! O štai ir ne. Tu klysti, brangus drauge. Jau turbūt milijoną kartų girdėjai, kad laimė – ne pinigai. Taigi tu nebūsi laimingas tada, kai pasistatysi namą. Kai užaugs vaikai, kai gausi darbą, kurio trokšti, ar kai tave paaukštins tarnyboje. Arba kai baigsi tuos kursus, kuriuose mokoma, kaip tapti laimingam. Tu tik lauksi, lauksi ir lauksi, kada pagaliau būsi laimingas, sugalvodamas vis naujų ir naujų iliuzijų. Vis naujų tikslų. O laimė tuo tarpu tols nuo tavęs kosminiu greičiu. Kuo labiau jos ieškosi, tuo labiau ji taps nepasiekiama.
Žinai, kaip toje pasakoje... Išėjo kvailelis laimės ieškoti. Už devynių jūrų, už devynių marių, už devynių vandenynų. O kodėl išėjo ieškoti? Todėl, kad kvailas. Pasakose slypi išmintis. Jose užkoduota ši paslaptis: ieškosi – nerasi. Nėra laimės ten, kur jos ieškai, ir niekada nebus.
240
Nes jos nereikia ieškoti. Ji jau tavyje.
Sakysi, ši frazė tokia banali! Tokia stereotipiška! Tikrai taip, sutinku! Banali lygiai tiek pat, kaip ir „būk savimi“. Arba „būk geresne savo paties versija“. Išgirdus ją, pykina, todėl verčiau net negirdėti, todėl visi kaip susitarę šią vietą praleidžiame. Prasukame kaip įkyrėjusią pigią popdainą, nekreipdami į ją dėmesio kaip ir į iki gyvo kaulo įgrisusius bočių pamokslus. Tarsi visi būtume susitarę, kad ji nieko nereiškia. Vis dėlto kur buvę kur nebuvę kaip prisukti mechaniniai zuikiai puolame vėl jos ieškoti. Kopiame į Himalajus. Keliaujame po Indijos šventyklas. Lankome vaikus Afrikos lūšnynuose. Tik kam? Kad įsitikintume, jog ir ten žmonės gali būti laimingi? Ar kad pagaliau susitiktume akis į akį su savimi?
Bet juk tam ir keliauti niekur nereikia! Tu esi čia. Pats sau visada pasiekiamas bet kurią minutę. Tam nereikia jokių pastangų, tereikia panorėti pažinti tiesą. Išdrįsti. O tada pajusti: kas tave daro laimingą čia ir dabar.
Tai yra tavo būtis.
Kai pasieki save, pajunti, kad visada gali pasirinkti: būti laimingas todėl, kad gyveni, ar būti nelaimingas.
Visada atrandi, dėl ko būti laimingas ar nelaimingas.
Savyje visada randi tai, ką nori rasti.
Gali susitaikyti ir priimti, o gali priešintis ir kovoti, išeikvodamas paskutines savo jėgas. Tačiau žinok – kovoji su savimi, o tai reiškia – su gyvenimu, už kurį nieko nėra stipriau.
241
Tu gali pasirinkti būti laimingas dėl to, kad šiandien šviečia saulė ir karšta lauke, bet gali pasirinkti ir būti dėl to nelaimingas. Taip pat gali pasirinkti būti laimingas dėl to, kad lauke lyja, o tu turi skėtį. Arba važiuoji automobiliu ir tau nereikia laukti autobuso. Arba būti nelaimingas dėl to, kad per lietų turi išeiti iš namų, nors mieliau sėdėtum prie lango su puodeliu arbatos ir žiūrėtum į tyškančius ant lango lašus.
Gali pasirinkti būti laimingas todėl, kad tavo sūnus šiandien gavo 8 iš matematikos, nors jūs vakar kartu ruošėte pamokas ir jam buvo sunku suprasti užduotį. Pažymys rodo, kad jam pavyko. Bet gali tapti dėl to nelaimingas, nes tikėjaisi, kad jis pasiruoš dešimtukui.
Viskas priklauso nuo tavęs. Nuo tavo požiūrio. Nuo tavo pasirinkimo. Esi laisvas rinktis, nors kažkas ir labai stengiasi įtikinti, kad yra kitaip! Tiesiog priimk gyvenimą, koks jis yra, pasirink nedaryti nieko, kas daro tave nelaimingą, dėl ko kenti, ir laimė ištiks savaime, nes laimė – ne veikla, o būtis. Ne veikimas, o buvimas. Laimė yra kančios priešingybė, kaip šviesa – tamsos priešingybė, o meilė – nemeilės. Nieko nereikia daryti, kad ji būtų, nes ji ir taip jau yra. Ji – sąmoningumo pasekmė.
Renkuosi būti laiminga, nes laimė – mano širdyje, ir aš renkuosi širdį.
Esu laiminga, nes nusprendžiau tokia būti. Tokia mano valia.
***
242
Nuo tada, kai pradėjau rašyti savo kelionės į širdį ir laimę istoriją, praėjo dveji metai.
Ir štai dabar vėl tas pats spalis, tik aš jau kita. Stebiu save, lėtai pėdinančią mišku. Žiūriu sau po kojomis. Šiurena gelsvi, ką tik nukritę ir dar nespėję sudžiūti drėgni medžių lapai, sugulę į tobulą kilimą. Jaučiu jo saldų minkštumą, tarsi žingsniuočiau basomis. Braukiu padais ir galvoju – keista, ką gali miškas, jeigu jam leidi. Jis ir paima, ir pripildo. Paima tai, kas jau nereikalinga, ir tik jis vienas težino, kas tai. O įdeda savo galią.
Akys paskęsta smaragdu plaukiančioje miško žalumoje ir ji taip manyje suskamba, kad žinau – prisiminsiu šią muziką net ir tenai, kitame pasaulyje, nes ji užpildė sielą.
Dar žinau, kad pro šviesos nuauksuotas medžių šakas mane stebi saulė. Tik ji nežino, kad aš žinau. Tai mano paslaptis, dėl kurios suima nenumaldomas noras šypsotis. Grįžtant namo šypsena išauga į juoką, o tada juokiamės jau kartu – ir aš, ir saulė, vis smarkiau kvatodama ir valiūkiškai kyščiodama galvą tarp vis greičiau slenkančių pušinių dangaus grotų.
Smagų krizenimą papildo pagal automobilyje skambančią muziką rankomis mušamas taktas. Nežinau, kas groja, ir man tai nesvarbu. Svarbu, kad groja širdis. Svarbu, kad man pasisekė atrasti laimę, kuri yra čia pat, manyje – čia ir dabar. Jos nereikia nei ieškoti, nei vytis. Sako, tik ištiesk ranką ir ją pasieksi, bet tai netiesa. Kad pasiektum save, rankos tiesti nereikia. Reikia tik užsimerkti. Atsijungti nuo išorinės informacijos ir susijungti su savo centru, ašimi. O tada staiga atsimerki – ir ji jau čia. Visur. Ne tu ją vejiesi,
243
o ji tave. Vėjo pirštais bando palįsti po šaliku. Nusileidžia prieš nosį tango ritmu su dviem šokančiais beržo lapais. Sumirga balutėje, kurioje pamatai atsispindintį veidą. Savo veidą. Jame irgi laimė. Nors tada, kai žiūrėjai anksčiau, ten jos dar nebuvo.
O dabar yra, nes esi gimęs naujai. Tikrasis tu, neišgalvotas. Dar kartą žengi pirmus žingsnius per gyvenimą, tik jau ne taip, kaip anksčiau. Ir vėl jautiesi kaip vaikas – viskas nauja, nepatirta, stebina. Viskas atrodo kitaip. Nes kita realybė ir kitos taisyklės. Senosios nebegalioja.
Turi viską pervertinti – iš širdies, o ne iš proto pozicijos. Pradedi matyti kitaip, tarsi geriau apšviestą. Apskritai pradedi matyti. Viskas tampa ne taip klaidu, daug aiškiau, negu buvo. Todėl ir lengviau. Tai iš esmės pakeičia požiūrį ne tik į save, bet ir į aplinką, žmones, įvykius, siekius. Į tai, ko nori ir kas teikia malonumą. Išmoksti tenkintis mažu. Kitaip sudėlioji prioritetus. Svarbūs tampa kiti dalykai. Nelieka vertinimo, tik pasitenkinimas tuo, kad esi.
Tampa suprantama ir tai, kodėl buvo sunku. Kai ego aptemdo sąmonę, sunku ką nors įžiūrėti. Neįmanoma susivokti jo klaidžiuose labirintuose. Atskirti, kur tiesa, o kur melas, saviapgaulė. Kur išsigalvota iliuzija, o kur realybė. Eini per gyvenimą užrištomis akimis, amžinai pasiklydęs, klumpantis, klystantis ir bejėgis. Ego traukia žemyn, tolyn nuo tikrojo savęs. Kuo žemiau krenti, tuo tamsiau darosi, kol atsiduri duobėje. Tačiau pasiekęs dugną gali nuo jo atsispirti ir nugalėti savo ego.
Nugalėti ego – štai kur didžiausia stiprybė. Niekada dar nesijaučiau tokia stipri kaip dabar, todėl, nors tai tik pirmieji naujo
244
gyvenimo žingsniai, jie daug tvirtesni už visus tuos, kuriuos žengiau tamsoje.
Nors daug ko dar reikės išmokti, vis dėlto žengti yra daug lengviau negu prieš tai. Lengviau, nes jaučiuosi patogiai.
Kiekvienas sprendimas yra komfortiškas ir užtikrintas. Nedrasko, nekankina abejonėmis ir dvejonėmis.
Nes sprendžiu ne aš, o gyvenimas, nes aš nustojau jį kontroliuoti.
Tapau stebėtoja, žiūrinčia savo gyvenimo kiną. Jis įdomus, įtraukiantis, stebinantis. Bet ir dėsningas, atsikartojantis, todėl pamokantis ir priverčiantis keistis. Tą kiną ant baltos sienos, kuri ir yra pasaulis, rodo projektorius, esantis mano viduje. Tai jis atspindi vaizdą ant sienos, kuri tik atrodo balta. Iš tiesų ten – visos įmanomos spalvos, tačiau aš gebu matyti tik tas, kurias transliuoja projektorius. Atsispindi tik jos, todėl aš galiu pamatyti save. Žiūrėdama savo gyvenimo kiną, galiu save pažinti.
Ir vis dėlto tai tik kinas, turintis neišvengiamą pabaigą. Kaip jis mane pakeis? Ką sužinosiu, ką suvoksiu, ko išmoksiu jį pažiūrėjusi?
Kelionė į širdį pasibaigė. Bet gyvenimas tik prasideda.
Tikras gyvenimas. Gyvenimas širdimi. Gyvenimas širdyje.
245