Skausmas – tai indikatorius. Signalas, siunčiamas sielos ar kūno, kuomet nutinka bėda. Tai jis ima blykčioti raudonos lemputės šviesa, kai padarau kažką negerai savo kūnui ar dvasiai. Kai sukeliu sau pavojų. Tik ne iškart tampa aišku, kodėl. O tada pykstu.
   Kokių galų ta lemputė blyksi?! Kiek galima? Bandau ją ignoruoti, o kai nenustoja – priverstinai užgesinu. Ir taip metai iš metų.
   Tik tai nieko nekeičia. Skausmas aštrėja ir reikia vis stipresnių priemonių jam uždusinti. Kol galiausiai sustoju ir susimąstau. O vis dėlto – kodėl gi? Ką jis nori man pasakyti?..
   Tik kai pamilsiu savo kūną, pamilsiu ir skausmą jame. Nes jis vienintelis buvo toks atkaklus, kantriai ir be perstojo vis pakuždėdamas, kad kažką dariau negerai. Nepavargdamas, neįsižeisdamas ir nenusivildamas manimi, nors jo visiškai neklausiau. Neklausiau tol, kol supratau, kad tas skausmas... tebuvo meilė. Tai ji per mano kūną visaip stengėsi pasakyti, kad turiu atsigręžti į savo vidų. Į savo širdį. Kad turiu klausyti savo kūno. Ir skausmo jame.
   Todėl privalau jam padėkoti. Už kantrybę. Ir už tai, kad mane pažadins, vos tik užmigsiu. Kad primins, kas esu ir kur yra mano kelias.
   Tačiau nuo šiol jau neleisiu nei sau, nei kam nors kitam jo sukelti. Rūpinsiuosi savimi, o tai reiškia, kad pasistengsiu (mažiausiai!), kad neskaudėtų. Nes skausmas – tai pasekmė. Ji atsiranda tada, kai pažeidžiu tvarką. Nesvarbu, kokią – savo kūno, gyvenimo, Visatos, gamtos, nes visa tai – viena. Būtų geriau to išvengti, bet jei nepavyks, geriau reaguosiu.