-...ir uždėsiu ją ant širdies -
Dauguma iš mūsų gyvename tik savo galvose, o ne iš tikrųjų. Čia priimami sprendimai, čia verda gyvenimas, vyksta veiksmas. Čia keliami tikslai, nustatomos priemonės jiems pasiekti ir pažymima varnelėmis, kai jie įvykdomi. Čia brėžiamos kryptys, matuojami atstumai, numatomos ir atmetamos galimybės. Pavyko padaryti tai, ką sugalvojai? Valio! Turėtum būti laimingas, širdis turėtų džiaugtis, bet... Ar taip visada yra?
Pamenu, koks patenkintas buvo mano protas, kai baigiau istorijos studijas universitete. Juk jos nebuvo lengvos – pareikalavo daug energijos ir pastangų. Studijuodama dirbau, nes buvau vienintelė šeimos maitintoja – viena auginau sūnų, padėjau pirmajam vyrui, kuriam buvo apribota laisvė, ir nedirbančiai mamai, pas kurią gyvenau. Trūko pinigų, norėjau gauti valstybinį finansavimą, tad turėjau labai gerai mokytis. Ir man pavyko! Studijas baigiau aukščiausiais balais, gavau diplomą, taigi, galėjau didžiuotis savimi. Protas galėjo. Ir didžiavosi, aišku. Na, o širdis? Ar ji džiaugėsi? Deja, jai nebuvo kuo džiaugtis. Nebent tik tuo, kad baigėsi vargas. Tas, atrodo, niekad nesibaigsiantis nereikalingų žinių kimšimas ten, kur jos jau nebetelpa. Širdis nesimėgavo studijomis, tai nebuvo
93
jos pašaukimas. Ne svajonių profesija, o tik pareiga. Pasirinkimas, taip sakant, „iš reikalo“. Nes reikia ką nors baigti. Reikia diplomo. O čia – galimybė nesunkiai įstoti ir dar gauti finansavimą. Aišku, diplomas vėliau praverčia. Yra patvirtinimas, kad esu tokia protinga, kad įgyčiau aukštąjį išsilavinimą. Taigi, apsigynusi jį dešimtuku, pažymiu varnelę! Mano ego lieka patenkintas. Bet... ne širdis.
Supratus, kad protui (ego) ir širdžiai svarbūs skirtingi dalykai, tenka išmokti atskirti, kada kalba ego, o kada širdis. Bet kol gyvenu proto lygmenyje, kol manau, kad ir esu protas, negaliu jo pažinti. Tokia galimybė atsiranda tik atsitraukus ir pažvelgus į jį iš šalies.
Ego negali pažinti pats savęs. Norint pažinti savąjį ego, jis turi tapti objektu (tuo, kuris stebimas), o ne subjektu (stebinčiuoju). Tam privalau jį nuo savęs atskirti. Tarsi nusirengčiau drabužį, kurį turiu išvalyti, kad vėliau apsirengčiau jau švarų.
Iš pradžių tenka tarsi susidvejinti – sukurti savo širdyje antrą save, kuris ir ima stebėti protą. Tuomet apsigyvenu širdyje. Imu veikti ne iš proto paskatų. Ne sugalvoju, ką veiksiu, darysiu, sakysiu, kokį sprendimą priimsiu, o pajuntu širdimi. Protas tada tampa pasyviąja dalimi, o širdis – aktyviąja, vedančiąja, ir, praėjus šiek tiek laiko, pasidaro mano geriausiu draugu. Bendrakeleiviu. Viršininku. Valdytoju. Vadovu. Gydytoju. Mokytoju. Patarėju.
O kartu ir kūdikiu, kuriuo privalau rūpintis.
Privalau stebėti, kaip jis jaučiasi ir ką jaučia. Ko nori ir kas jam nepatinka. Tai jis diktuoja sąlygas, o aš besąlygiškai jam paklūstu, nes jei nepaklūstu, jis kenčia. O aš negaliu to leisti, nes labai greitai suprantu: kai kenčia jis, tai ir aš kenčiu.
94
Protas, savo ruožtu, ima kentėti kartu su širdimi ir tampa laimingas tada, kai širdis laiminga. Nors širdis būna patenkinta ne visuomet, kai patenkintas protas.
Kuomet tas kūdikis, kurį sukūriau savo širdyje, rūpinausi ir puoselėjau, paauga ir sustiprėja, jis perima gyvenimo vairą į savo rankas, ir protas jam netrukus mielai paklūsta. Tada suprantu: aš ir esu tas kūdikis, o ne protas. Tada suvokiu savo tikrąjį „Aš“ – tai yra širdis.
Kai karūnuoju širdį, atveriu tūkstančius durų. Nelieka vertinimo, kas gerai ir kas blogai, ką žinau ir ko nežinau, kas teisinga, o kas – ne. Jei žvelgiame iš skirtingų kampų, viskas teisinga vienu metu. Blogis neegzistuoja, nes vis tiek tarnauja gėriui ir evoliucijai. O žinau tik tiek, kiek daug nežinau. Jei iki šiol protas leisdavo žvelgti tik vienaip, tai dabar širdis parodo tūkstančius kitų perspektyvų ir griauna galvoje susiformavusias ir užstrigusias iliuzijas. Tada suprantu: mintys yra ne tik galvoje, bet ir širdyje. Širdies mintys – tai išmintis.
Galvoje atsirandančios mintys yra ne mano ir man nepriklauso, o tik į mane įeina. Jeigu jas įsileidžiu, negaliu valdyti. Dėstyti jas popieriuje arba kalbėti jomis yra be galo sunku. Jos nepaklūsta nei harmonijai, nei saikui. Jos daužosi it neramios bangos, ir niekada nežinai, kur kuri banga nuplukdys. Širdies mintys yra visai kas kita. Jos teka ramia upe, jei tik jų nestabdai, neužtvenki, nebandai pakeisti krypties, kad ir kokios būtų. Sklandžiai gula ant popieriaus. Klusniai virsta žodžiais, tariamais lūpomis. O tada harmoningais veiksmais.
95
Širdies mintys žmogų gydo, o ne sujaukia ir susargdina, kaip proto mintys. Jos vienintelės gali atsakyti į klausimus, o ne iškelti jų dar daugiau. Jos nuramina.
Kaip ir jausmai – tikri yra tik tie, kurie užgimsta širdyje. O proto minčių sukurti – netikri ir išgalvoti.
Štai, pavyzdžiui, pamodeliuokime: antroji pusė neįspėjusi ilgai negrįžta namo. Kyla mintis, kad žmogus tau neištikimas. Tave bematant apima pavydas, kuris nėra tikras, kaip ir tavo mintys. Nes realybėje neištikimybės nėra, ji – tik tavo galvoje. Tačiau ši mintis padiktuoja, kaip jausiesi, laukdamas mylimo žmogaus, ir kaip elgsiesi, kai jis grįš. Taigi, tavo protas, jeigu jam leisi skęsti iliuzijose, prikurs ir netikrų emocijų.
Protas yra iliuzijų kūrimo meistras. Pagal tai ir galima atpažinti, kur yra širdies, o kur proto jausmas ar mintis. Proto sukurtieji yra netikri, sugalvoti, bet kartu gali būti ir nesunkiai atpažįstami, identifikuojami kaip netikri. Pakanka nukreipti dėmesį į tą mintį ar jausmą ir savęs paklausti: tai yra tikra ar sugalvota? Aš tai patiriu ar išgalvoju?
Deja, protas yra reikalingas, be jo mes negalime. Tačiau, kol pasaulį suvokiame vien tik protu, esame savojo ego vergai, valdomi jo ir aklai jam paklūstantys. Gyvename iliuziniame pasaulyje. Kuriame nebūtus scenarijus, prognozuodami galimus ir negalimus įvykius. Įsivaizduojame, ką su mumis kalba ar jaučia kitas žmogus. Pagal tai darome išvadas ir sprendimus, kurie yra tokie pat netikri, kaip ir proto mintys. Ir tik persikėlę į širdį suprantame, kas yra realybė.
96
Iš proto vergijos nėra šansų ištrūkti, jei nepadeda sąmonė (arba širdis).
Pabudusi sąmonė padeda suvokti, kad protas neturi valdyti. Tai jis turi būti valdomas. Kad galėtų ištikimai tarnauti, jis turi būti ramus. O kad būtų ramus, turi klausyti širdies.
Pabudusi sąmonė padeda suvokti, kad galime valdyti savo jausmus ir mintis. Negali rinktis, kas ir kada pas tave ateis, bet gali rinktis, ką su tuo darysi. Gali priimti arba neįsileisti. Gali atidžiai pažiūrėti, įsiklausyti į kilusius jausmus ar mintis, išjausti juos. O gali ignoruoti – nukarpyti tuos besivyniojančius į milžiniškus kamuolius siūlus savo galvoje, sustabdyti nesibaigiančius minčių traukinius ir sutraukyti jų padiktuotų jausmų grandines. Ir tai įvyksta, vos nukreipi dėmesį nuo galvos į širdį.
Tik tada, kai atsiduri čia ir dabar, savo būtyje ir esybėje, gali jausti, patirti ir priimti tai, kas yra tikra. Tada griūva visi netikrų minčių dangoraižiai, nes nelieka juos maitinančios energijos. Tada išsisklaido proto iliuzija, nes pabunda sąmonė. Tai ji perima milžiniškose minčių vandenyno bangose blaškomo gyvenimo vairą į savo rankas.
Ji vairuoja tvirtai. Jos plukdomas laivas plaukia stabiliai, nes sąmonė yra šviesa. O kai horizontas šviesus, nurimsta visos audros. Ne tik galvoje, bet ir širdyje.
Kai ji šviečia, ateina ramybė...
Ar gali būti kas nors saldžiau nei vidinė ramybė išorinio gyvenimo triukšme ir šurmulyje? Tai palaima. Būsena, kurią amžinai trokšta patirti siela.
97
Ir nors ją patirti išvargusiam nuo minčių protui be sielos pagalbos neįmanoma, sielai tai – natūralu. Šią būseną ji trokšta susigrąžinti visą gyvenimą. O tau telieka rinktis – širdies ramybę ar proto audras.
Tik tada, kai protas ima klausyti širdies, jis tampa draugu, pagalbininku ir tarnu, kuriant šviesų ir visavertį gyvenimą. O ne klastingu vedliu po tamsius labirintus, skandinančiu kančioje.
Tik tuomet, kai ego tampa nuolankus, protas ramus, o širdis veda juos ten, kur šviesa, meilė ir laimė, gali tapti vieningas savo tobuloje esmėje. Ši vienybė sukuria kitą gyvenimo kokybę, pakeldama jį į aukštesnį evoliucinį lygį.
Laimingas tampi tuomet, kai išsilaisvini iš ego spąstų. Iš priklausomybės nuo savo proto. Iš jo ribotumo. Iš kančių, kurias sukuria gyvenimas proto lygmenyje.
Tuomet, kai perkeli savo pasaulį iš proto lygmens į širdį ir imi gyventi ne protu, o širdimi, patiri laimę.
Gyvenimas širdimi reiškia pasaulėvokos centro pasikeitimą.
Kai žiūri į pasaulį proto akimis, tave veda juslės ir ego. O kai vadovaujiesi širdies akimis – sąmonė. Nes sąmonė – tai tikrasis „Aš“, kuris ir gali dovanoti tikrą gyvenimą, nes tada tampi pačiu gyvenimu. Tada dingsta prieštaravimas tarp gyvenimo ir tavo ego, o kartu ir šio prieštaravimo keliama įtampa. Tu ir gyvenimas tampate viena, kaip visada buvo, kol neatsirado tas iliuzinis „Aš“.
Protas yra ribotas, o sąmonė – beribė, o mes esame tai, kuo save laikome – ribotu protu arba beribe sąmone.
Kuo patys pasirenkame būti ir... kam uždedame karūną.
98