Lyg matytum gyvenimą ne kaip atskirus įvykius. Ne kaip kadrus filme, slenkančius vieną po kito. Kartais greitai kaip pro traukinio langą, o kartais – lėčiau, ne esmė. Svarbu – kad atskirai, po vieną, ir kad juos sudėtinga sujungti. Arba gali sujungti tik pasibaigus filmui. O tarsi matytum visus kadrus kartu. Vienu metu. Ne visada aiškiai. Ne visada logiškai. Bet kažkaip… plačiau. Kai reikšmė atsiveria čia ir dabar, ne pabaigoje. Kai kiekviena detalė yra savo vietoje ir turi